Rusijos opozicijos veikėjai – gerai susipažinę su Vilniaus viešbučiais ir restoranais. Jau ne vienus metus jie susirenka Lietuvos sostinėje padiskutuoti apie Rusijos dabartį ir ateitį.
Vilnius netgi tampa savotišku Rusijos opozicijos centru. Nors žinomiausi jos atstovai dažniausiai įsikūrę Šveicarijoje, Prancūzijoje, JAV ar kitoje Vakarų šalyje, šiais metais Lietuvą atrado būrys iš Maskvos pasprukusių žurnalistų ir mažiau žinomų Kremliaus režimo priešininkų. Apie tai IQ plačiau rašė praėjusiame žurnalo numeryje.
Rusijos opozicijos veikėjų vizitai, konferencijos ir forumai pradžiugina Vilniaus svetingumo sektorių ir, be abejonės, yra tikslinga Lietuvos investicija į ateitį. Jei Rusijos demokratai sugebės pakeisti Vladimiro Putino režimą, su jais mūsų šalies politikų, politologų, verslo ir žiniasklaidos atstovų užmegztas kontaktų tinklas duos grąžos.
Idealiame pasaulyje, kuriame Rusija būtų demokratiška, taiki ir klestinti, Lietuva iš tiesų galėtų rankioti labiausiai prisirpusias vyšnias nuo torto, būdama tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Apie tai daug svajota ir kalbėta pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tačiau rezultatas kol kas priešingas – esame greičiau aklagatvis, laimė, kitoje tvoros nei Rusija pusėje.
Kad ir kur esame šiandien, vertinant perspektyvas ir turint bent kiek optimizmo, gana neišmintingai atrodo kylantis vajus prieš rusų kalbą ir visa, kas rusiška. Ypač kai ta kova įgauna populistinių ir net komiškų formų – vienas Seimo narys iš dešinės pusės netgi užsipuolė bankomatus, kuriuose, be lietuviško bei angliško, pateikiamas ir rusiškas meniu. Bet netgi jei Rusijos laukia tik juodi ateities scenarijai ir ši šalis išliks, švelniai tariant, nedraugiška, mokėti varžovo ar net priešo kalbą yra didelis pranašumas, tikrai ne trūkumas. Ypač kai tavosios jis tikrai nemoka. O jei norime apsaugoti savo piliečius nuo propagandos, reikia lavinti jų smegenis ir kritinį mąstymą, nes stereotipų bei melagienų socialiniuose tinkluose be didelių pastangų galima prisigraibyti ir lietuviškai.
Ginkluotų susirėmimų ir net pilietinio karo scenarijus Rusijoje ima atrodyti visai realus – ir, priešingai nei prieš šimtą metų, dabar Rusija ir branduolinių ginklų prikimšta valstybė.
Bet grįžkime prie Rusijos opozicijos, kurios sėkmės ar nesėkmės istorija ir nulems, kieno kalba bus rusų – tik kaimynų ar ir priešų?
Didvyriška ukrainiečių kova ir Vakarų susitelkimas, beprecedentė parama užpultai šaliai ir vis veržiama sankcijų kilpa agresorei tarsi suteikia vilties, kad V. Putino režimas neatlaikys spaudimo. Nors iš pradžių naiviai tikėtasi, kad jį nušluos kilusi protestų banga, dabar akivaizdu, jog rusai protestuoja kojomis.
Todėl vis didesnė tikimybė, kad V. Putinas iš posto bus patrauktas kilus maištui jo aplinkoje. Nors yra nemažai abejojančių ir šiuo scenarijumi, nes V. Putinas esą pats kruopščiai atrinko ir aplink save sudėliojo artimiausius asmenis, tarp kurių nelojalių jam tiesiog nėra. Net jei ir taip, tai neapsaugo nuo kivirčų tarp atskirų interesų grupių ir klanų, ypač kai įtampa ir spaudimas kasdien tik didėja.
Pirmi ženklai jau matomi. V. Putino virėju vadinamas Jevgenijus Prigožinas ir Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas dėl nesėkmių Ukrainos frontuose atvirai ėmė kritikuoti armijos vadus. Jei šiuos bus bandoma paversti nepavykusios specialiosios operacijos atpirkimo ožiais, nes jos sumanytojas ir dirigentas V. Putinas, žinoma, negali būti kaltas, kovos gali persikelti į pačią Rusiją. Joje netrūksta grupių, galinčių nukreipti viena į kitą ginklus.
J. Prigožinas valdo samdinių kariuomenę „Wagner“, kurią patys ukrainiečiai vadina nuožmiausia, profesionaliausia ir pavojingiausia jėga. R. Kadyrovas taip pat turi savo kariuomenę, kurią apdairiai saugo nuo nuostolių Ukrainoje. Ir vienoje, ir kitoje grupuotėje kovotojai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Asmenine V. Putino armija vadinamoje Nacionalinėje gvardijoje, arba „Rosgvardijoje“, yra keli šimtai tūkstančių karių, kurie irgi didelė jėga, nors iki šiol labiausiai pasižymėjo lupdami beginklius protestuotojus.
Yra dar viena, tiksliau – netrukus susiformuos, jėga, kuriai gali tekti netgi sprogdiklio vaidmuo įkaitusioje Rusijos atmosferoje – tai dešimtys tūkstančių mobilizuotų vyrų, kurie, pergyvenę šio neteisingo karo siaubą ir išmokę elgtis su ginklais, Kremliaus režimui turės ne tik klausimų, bet ir aiškių pretenzijų. O „rosgvardiečiai“ lazdomis jų nelabai išgąsdins.
Tad ginkluotų susirėmimų ir net pilietinio karo scenarijus Rusijoje ima atrodyti visai realus – ir, priešingai nei prieš šimtą metų, dabar Rusija ir branduolinių ginklų prikimšta valstybė.
Ką reikėtų daryti susiklosčius tokiam scenarijui? Ar ne per naivu tikėtis, kad Europos sostinių restoranuose kepsnius raudonuoju vynu užgerdami Rusijos opozicijos veikėjai ir juos globojantys vietos politikai sukūrė veiksmų planą tokiam kritiniam atvejui? Ir koks vaidmuo tektų pačiai opozicijai? Pats laikas pradėti ieškoti atsakymų.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
