Geopolitiniai konfliktai, įvairių formų agresija, demografiniai „sprogimai“ arba „duobės“, emigracijos ir imigracijos problemos, technologijų plėtra ir daugybė kitų veiksnių vienaip ar kitaip veikia socialinę politiką ar socialinę apsaugą, kuri yra kiekvienos gerovės valstybės pamatas.
Ne veltui Rytų Azijos ekonominės galybės drąsiai nėra vadinamos gerovės valstybėmis, nes turi ribotą, silpną socialinę apsaugą. Egzistuojantys, kad ir negryni, trys pagrindiniai gerovės valstybės modeliai Vakaruose remiasi: 1) socialinėmis teisėmis (institucinis-universalus-perskirstomasis modelis), 2) darbo rinka (bismarkinis-korporatyvus-konservatyvus modelis), 3) rinka (liberalus-marginalinis-likutinis modelis).
Nors visuose šiuose modeliuose yra pripažįstamas socialinių teisių vaidmuo, tik pirmasis modelis realiai, praktikoje į tai orientuojasi.
Europos šalys išsiskiria pagal savo gerovės valstybės išsivystymo lygį, jeigu jas lyginsime ne tik su Rytų Azija, bet ir su Šiaurės bei Pietų Amerika, Australija ir Okeanija. Afrika šiuo požiūriu yra menkiausiai išsivystęs žemynas.
Tačiau gerovės valstybės dėl technologinio vystymosi ir dirbtinio intelekto sulaukia ir sulauks ateityje didelių iššūkių, didesnio spaudimo. Štai JAV milijardierius Elonas Muskas pranašauja, kad tolesnėje ateityje dėl dirbtinio intelekto ir robotizacijos tiesiog nebeliks daugybės darbo vietų.
Logiškai galvojant, peršasi išvada, kad būtent bismarkinis-korporatyvus-konservatyvus gerovės valstybės modelis (Lietuvoje tai atitiktų „Sodros“ sistemos modelį), kuris remiasi gyventojų pasiekimais darbo rinkoje, patirtų didžiausią grėsmę išlikti. Šiame modelyje ypač svarbią vietą sudaro valstybinio socialinio draudimo išmokos, kurios yra mokamos dėl vadinamųjų socialinių rizikų pasireiškimo: senyvo amžiaus, neįgalumo, ligotumo ir pan.
Kas pakeistų šias socialines išmokas? Į tokį klausimą Guy Standingas ir daugybė kitų tyrėjų atsako vienu balsu – universalios, vienodos bazinės socialinės pajamos kiekvienam gyventojui (basic income), kurios būtų išmokamos nepriklausomai nuo jokių kitų kriterijų. Nors bazinių pajamų eksperimentai (tyrimai) jau yra įvykę keliose valstybėse, kol kas tai tik labai riboti praktiški bandymai. Lietuva kaip mažesnius biudžetus turinti šalis yra apskaičiavusi, kad, jeigu pritaikytume bazinių pajamų principą, dabartiniu metu kiekvienas Lietuvos gyventojas tegautų apie 200 eurų per mėnesį. Akivaizdu, kad tokių lėšų normaliau pragyventi neužtektų.
Ekonomiškai pirmaujančiose Vakarų šalyse bazinės pajamos būtų didesnės, bet dabartiniu metu daug uždirbančių darbo rinkos dalyvių tai irgi netenkintų. Be to, iki masinio darbų išnykimo – dar ilgas kelias. Ir kyla klausimas, ar jis nebūtų labai jau vingiuotas. Tačiau teoriškai galima daryti išvadą, kad, įgyvendinus „bazinių pajamų“ idėją, tradicinė gerovės valstybė, o ypač ta, kuri remiasi darbo rinka, nueitų į praeitį. Išnyktų ir milžiniškas ją aptarnaujantis biurokratinis aparatas, o bazinių pajamų išmokėjimas būtų paprastas ir visiems lengvai suprantamas.
Ar tai būtų gerovės valstybės pabaiga? Kaip pažiūrėsime. Štai Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Dainius Bernotas taip nemano, nes pagal jį bazinės pajamos, mokamos visiems vienodai, rodo pajamų „universalumą“ pagal socialinių teisių principą. Juk nesvetima tai ir perskirstymo principui, kuris yra dominuojantis toliausiai pažengusiose gerovės valstybėse. Pagal D. Bernotą gerovės valstybė tik pereitų į kitą, universalesnį, lygį.
Tačiau niekas tikriausiai neprieštaraus, kad tradicinė gerovės valstybė tokiu atveju išnyksta, darbo rinkoje lieka tik tokie socialines paslaugas teikiantys darbuotojai, kurių empatijos ir kontakto reikia senyviems ar neįgaliems asmenims, lieka, matyt, psichologai ir psichiatrai, kiti sveikatos apsaugos darbuotojai, kurie irgi prisidėtų prie efektyvaus socialinio darbo reikalavimų įgyvendinimo. Ir, matyt, kol ekonomika nėra besąlygiškai galinti patenkinti svarbiausius visų gyventojų poreikius, kol egzistuoja skurdas ir nepriteklius, matyt, gerokai per anksti kalbėti apie tradicinių gerovės valstybių kūrimo pabaigą.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius
