Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gruodžio 18 d.


KOMENTARAS
Ar infliacija – neišvengiamybė?
Leonardas Marcinkevičius
Asmeninis archyvas
L. Marcinkevičius.

Kainų infliacija nėra neišvengiamybė. Vienas dažniausiai girdimų kainų augimo paaiškinimų yra šio reiškinio tapatinimas su kapitalizmu. Esą, ekonomikai augant, infliacija taip pat neišvengiama. Tam, kad įmonės turėtų paskatų investuoti, o atlyginimai kiltų, būtina, kad augtų parduodamų prekių ir paslaugų kainos. Tačiau svarbiausio pasaulio ūkio – JAV – istorija rodo, kad ekonomikai augti įmanoma ir be infliacijos.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Nuo XVIII a. pabaigos iki 1873 m. JAV veikė vadinamoji Bimetalio standarto sistema – dolerio vertė buvo apibrėžiama kaip tam tikras dviejų pasirinktų metalų – aukso ir sidabro – kiekis. Taip buvo sukuriamas fiksuotas valiutos keitimo kursas į šiuos metalus. Šiuo laikotarpiu amerikiečiai džiaugėsi bendru 30 proc. kainų mažėjimu.

Tačiau buvo stebimi ryškūs svyravimai. Pavyzdžiui, 1802 m. kainos krito net 14 proc., o vykstant Pilietiniam karui, 1864-aisiais metinis kainų augimas pasiekė net 27 proc. Dešimt metų po to kainos nuosekliai mažėjo ir perkamoji galia atsigavo. Taigi, nors dolerį susiejant su auksu ir sidabru ryškių infliacijos šuolių neišvengta, ją visuomet pakeisdavo priešingas procesas – defliacija.

Nuo 1873 m. atsisakius dviejų metalų standarto, doleris buvo susiejamas tik su auksu. Vadinamuoju klasikinio aukso standarto laikotarpiu, trukusiu iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kainos JAV sumažėjo apie 10 proc. Nors didelių kainų šuolių per šiuos 40 metų nefiksuota (metinė infliacija augo daugiausia 4 proc.), kainų kritimo etapai buvo gana ryškūs, defliacija siekdavo iki 9,4 proc. Taigi klasikinio aukso standarto laikotarpiu staigių kainų šuolių pavyko išvengti, perkamoji dolerio galia toliau augo.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1913 m., JAV įsteigė centrinį banką – Federalinę rezervų sistemą (FED). Vienas pagrindinių motyvų buvo siekis užkardyti kainų nestabilumą, nuolatinius infliacijos ir defliacijos ciklus, kuriuos lemdavo vis pasikartojantys finansinės panikos epizodai. 1914 m. nutrūkus aukso standarto sistemai, daugelis pasaulio šalių atsisakė įsipareigojimo savo valiutą susieti su šiuo metalu. Tačiau JAV ir Didžioji Britanija tai tęsė, o kitos šalys šias valiutas ėmė naudoti kaip rezervines. Vėliau matysime, kad nutraukus šią sistemą infliacijos šuoliai dar paspartėjo.

Centrinis bankas „sėkmingai“ įvykdė savo misiją – kainų infliacijos ir defliacijos ciklų pavyko išvengti. Svyravimų nebeturime. Dabar – tik stabili ir aukšta infliacija.

Per pirmąjį FED veiklos dvidešimtmetį, nors smarkiai krito metinės kainos Didžiosios depresijos laikotarpiu (–10,9 proc.), infliacija JAV bendrai sudarė 37 proc. Tokio kainų augimo amerikiečiai iki to laiko nebuvo matę. Piko laikotarpiu kainos augo net 17,8 proc. per metus. Tad kainų augimo ir mažėjimo ciklų centrinio banko įsteigimas nesustabdė.

Kaip dažnai nutinka, valdžios planui nesuveikus, jo neatsisakoma. Priešingai – institucijoms suteikiama dar daugiau galių. Siekiant, kad tokio lygio depresija, kaip JAV ištikusi 1929 m., nepasikartotų, 1935 m. FED suteikta daugiau galių didinti valiutos pasiūlą ir reguliuoti palūkanų normas. Be to, 1944 m. Breton Vudso susitarimu nustatyta, kad doleris toliau lieka pasauline rezervine valiuta, JAV įsipareigojant ją toliau konvertuoti į auksą. Ši sistema veikė iki 1971 m. Per šiuos 36 metus sustiprėjus centrinio banko galioms, smarkiai paspartėjo ir kainų augimas, kuris bendrai siekė beveik 200 proc. Tai – iki tol nematytos aukštumos.

Galiausiai Prancūzijai vis dažniau reikalaujant rezervuose laikytus JAV dolerius keisti į auksą, 1971 m. JAV prezidentas Richardas Nixonas visiškai nutraukė Breton Vudso susitarime numatytą įsipareigojimą dolerius sieti su aukso kiekiu. Tai davė pradžią dabartinei dekretinių (angl. fiat) pinigų sistemai. Šalių valiutos nuo to laiko paremtos valdžios įsaku ir deklaracija, kad tam tikra jose naudojama valiuta yra oficiali mainų priemonė. Pinigų vertė nebesiejama su jokia realia fizine gėrybe.

Rezultatas? Kainos nuo aštuntojo dešimtmečio iki dabar JAV išaugo beveik 700 proc. Kelis kartus metinis kainų augimas buvo viršijęs 13 proc. Vienintelis trumpas metinės defliacijos periodas užfiksuotas per finansų krizę – 2009 m. kainos smuktelėjo 0,4 proc.

Žvelgiant retrospektyviai, tikrai galima sakyti, kad šalies centrinis bankas „sėkmingai“ įvykdė savo misiją – kainų infliacijos ir defliacijos ciklų pavyko išvengti. Svyravimų nebeturime. Dabar – tik stabili ir aukšta infliacija.

Tad kainų infliacija nėra neišvengiamybė. Priešingai manome galbūt tik dėl to, kad įpratome prie visuotinio, stabilaus ir nepertraukiamo kainų augimo. Tai tapo nauja norma, be kurios neįsivaizduojame savo gyvenimo. Tačiau tai neturi nieko bendro su kapitalizmu ar laisvosios rinkos veikimo principais. Priešingai – laisvojoje rinkoje kainų mažėjimas yra natūralus reiškinys, nes augant ekonomikos produktyvumui pinga ir prekės. JAV istorija tik patvirtina, kad visuotinė nepertraukiama infliacija pirmiausia yra centrinių bankų vykdomos politikos atributas.

Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

2024 12 04 06:45
Spausdinti