Meniu
Prenumerata

trečiadienis, liepos 17 d.


RIMTI REIKALAI
Ar jau pasiruošei trečiajai rusų okupacijai? Satyra
Jurgis Milošas
Shutterstock
J. Milošas.

Trumpam sutrinka internetas. Nė kiek nesutrikęs perkraunu maršrutizatorių. Nieko. Raudonos lemputės plastiko gabale abejingai merkia akį.

Su entuziastingu pasipiktinimu stveriu išmaniojo ragelį, mintyse jau regzdamas scenarijų, kuriuo bus apšauktas „dar vienas ryšių bendrovės durnelis“. Tik staiga – nuostaba. Neveikia ir išmanusis.

Paskutinė ramybės akimirka iki prislėgs isteriška realybė – įsijungus televizorių ir čia mane pasitinka absoliuti tyla. Visiškas štilis. Ramuma pirmadienio rytą.

Nejučia prabėga nerimo kupini šeši mėnesiai. Televizorius veikia, suverenus internetas taip pat. Visi sutartinai groja tą pačią giesmę.

„Delfi“, LRT, TV3 grupę, LNK ir kitus kanalus sulydžius į vieną, pirmąją reitingo vietą kaip mat užsitarnavo Liaudies informavimo ir švietimo kanalas, kuris pagal naujųjų Lietuvos šeimininkų įnorius kasdien sveikinasi per ekranus, radijus ir išmaniuosius.

Populiariausiame šalies informavimo kanale, kurį didžios šalies vadovų ir Rytų valdovų nekenčiantys „heiteriai“ pavadina „zombinimo mašina“, lyginėmis savaitės dienomis „Labas rytas, liaudie“ laidoje sveikinasi ir pastebimai pasitaisęs, apvalučiais skruostukais pasidabinęs naujasis Seimo pirmininkas – Antanas Kandrotas.

Vadinti garbų naujai iškeptos valstybės vyrą Celofanu – neseniai uždrausta. Dėl to „visuomenininkas“ (kabutėse privalu rašyti pagal Visuomenės doros ir dermės įstatymą) Andrius Tapinas atlieka ilgą kalėjimo bausmę.

„Turi sėdėti ne trumpiau nei Chodorkovskis!“,– davė paliepimą Seimo pirmininkas, netrukus pareikalavęs į kabinetą Gedimino pilies bokšte tučtuojau atnešti visą šalies PVM'ą.

Patarėjams nesupratus šefo pageidavimų, šie neša didžiausią „Beluga“ degtinės butelį, tą su rankena. Atrodo, Gedimino pilies šeimininką rekvizitas kuriam laikui palieka patenkintą.

Praktiškai kas mėnesį „valdžią iki tol šokdinęs“ (kabutėse ir vėlei privalu rašyti pagal Visuomenės doros ir dermės įstatymo dabar jau kitą straipsnį) A. Tapinas bausmę atlieka su kitais „visuomeninkais“. Vėl į pradinę paskirtį atkurtose Lukiškėse, iš kurios išvaryti ne tik visi koncertai, bet ir įkurdinta menininkė Jolita Vaitkutė.

Šaltos belangės gretimame fligelyje jau sėdi ir žinomos žurnalistės – Rita Miliūtė, Rasa Lukaitytė–Vnarauskienė, Monika Garbačiauskaitė–Budrienė ir, kažkodėl naujajai valdžiai neįtikusi, Diana Nausėdienė.

Žmonės kalba, kad šios, atsisakiusios visuomeninių beigi patriotinių ketinimų, per dienas mezga ir beprotiškai rūko, kažką liūdnai aptardamos.

„Niekas taip žmogaus nesuartina, kaip bendra tremtis“,– bando praskaidrinti dieną nuteistosioms Artūras Orlauskas – vienintelis legalus naujosios šalies linksmintojas. „Kiti neatlaikė konkurencijos“,– mėgsta pajuokauti maestro ir prideda nešvankų šmaikštą apie žydus.

Garsiausio šalies kalėjimo prižiūrėtojas, skūrą naujai valdžiai mikliai išvertęs Ignas Vėgėlė, prie butelio dažnai pasipuikuoja artima bičiulyste su Diana Nausėdiene.

I. Vėgėlė visiems jau spėjęs įkyrėti pasakojimais apie tai, kaip pirmąja šalies ponia buvusi Diana rečiau aprauda savo į Sibirą ištremtą sutuoktinį, kiek negali susitaikyti su tuo, kad „jų garbingą šeimą išdavė jų pačių žmonės.“

„Tie, kurie sakėsi ginantys šeimą ir kurie Prezidento Nausėdos asmenyje matė vienintelį užtarėją“, – tulžingai burnoja buvusi pirmoji šalies ponia prie agurkinės sriubos, kurioje nėra net perlinių kruopų.

„O pati tiek perlų Pučkorių draustinyje turėjau….“,– išpučia dūmus pirmoji ledi, dar menanti laikus, kai uždarius Dalios Grybauskaitės įkurdintą „kažkokį durną muziejų“ įsitaisė it tikra karalienė už mokesčių mokėtojų pinigus.

Kasdien, neaplenkiant nei savaitgalių, anei valstybinių dienų, per Liaudies informavimo ir švietimo kanalą pasirodo pats prezidentas Remigijus Žemaitaitis.

Visuomet tobulai susišukavęs, nepriekaištingu Turkijoje pasiūtu kostiumu, įsitaisęs milžiniškoje odinėje kėdėje prie auksinio stalo Valdovų rūmuose su naujosios šalies gyventojais bei jos ramybę ir darną užtikrinančiais kariais iš Rytų sveikinasi ekscelencija.

Šiandien kanalas pasakoja prieš dvi savaites (Valdovų rūmų kieme sustumtos sniego pusnys – tikros išdavikės!) įvykusį prezidento Žemaitaičio susitikimą su premjere Jolanta Blažyte– Uspaskich.

Nepriekaištinga rusų kalba iš naujosios šalies sostinės Kėdainiuose atvykusi premjerė pristato rekordinius pramonės gaminių eksporto skaičius, pamiršdama paminėti ką tik bankrotą paskelbusių „Tesonet“, „Vinted“, „Kilo Health“, konkurencijos neatlaikiusio „Lidl“ ir daugelio kitų, kaip premjerė su prezidentu mėgsta pajuokauti – „ped*restų uabų“.

„Ped*rastų uabais“, su buvusiu vyru Viktor Uspakich ir septyniais jo čihuahua šuniukais vėl apsigyvenusi premjerė, vadina kapitalistus, kurie nieko negamina, o „kuria tik bezdalus ir bitkoinus“.

Sako prezidentas R. Žemaitaitis valstybės ūkio reikalais apskritai mažai tebesidomi. Pastaruoju metu žurnalo „Stilius“ gražiausiu šalies vyru išrinktas valstybės galva daugiau laiko praleidžia Valdovų rūmų rūsyje ir pirmajame aukšte įsikūrusiame kazino bei „priiminėdamas kekšes“. Užtat yra nesugadinamai puikios nuotaikos!

Bent jau taip pasakoja su visais Vilniaus ir Lietuvos stribais bei mentais susidraugavęs I. Vėgėlė, surenkantis visas valstybės žmones terorizuojančių zekų paslaptis.

Kassavaitinio vizito iš Kėdainiuose paskubomis įrengto aerodromo į Maskvą privačiu lėktuvu, kuriame, kalbama, yra vietos ne tik darbo kambariui, bet ir miegamajam, barui, nedideliam sporto kambariui, leidžiasi premjerė su vyru.

„Nėra kalbos barjero, o ir ryšiai – seni“,– kažkada diskusiją su prezidentu apie tai, kas atstovaus Lietuvai viršūnių taryboje Maskvoje, greitai ir visiems laikams užbaigė premjerė.

O Seime – ramu.

Kai parlamente liko vienintelė Šeimos maršo partija, nebeliko priešpriešų, tvyro sutarimas. Kai kas mėgsta užstalėje priminti, kad nacionalinėje politikoje gerokai padaugėjo darnos, kai iš politikos savo valia pasitraukė visos moterys.

„Mažiau isterikų, tų moteriškų emocijų“, – mėgsta pasidžiaugti Seimo galva A. Kandrotas, ir netrukus vėl reikalauja jam į kabinetą įnešti visą šalies PVM'ą.

Lietuvos gyventojų skaičius – taip pat šiek tiek sumažėjo, užtat smarkiai pagerėjo kokybė.

Atsisakyta Seimo radikalų – „liberalaus“ Liberalų sąjūdžio sparno (vienmandatininkai arba „agroliberalai“ vadovauja svarbiausioms frakcijoms), iš šaknų išrauta koncervatorių partija (nauja rašyba nustatyta dar vienu Visuomenės doros ir dermės įstatymo straipsniu), uždaryta jaunimo alternatyva – „Laisvės partija“.

Greta politinio „apsivalymo“, kai atsisakyta ir Gitano Nausėdos, Ingridos Šimonytės, Gabrieliaus Landsbergio, Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir kažkodėl – Vido Bareikio – „paslaugų“, į Sibirą antrajai ir finalinei tremčiai išsiųsti visi neįtikusieji geresnės šalies vairuotojams ir tikriesiems šeimininkams.

„Purkštautojai“ surinkti universitetuose, biuruose, „neteisinguose“ bibliotekų skyriuose, gėjų baruose, prieš tai paskelbus nemokamų kokteilių vakarus (Petras Gražulis atėjo dukart, nes pirmą kartą – pabėgo), sporto klubuose ir paprasčiausiai gatvėse. Ypač netiko geriausiajai valdžiai „Patagonia“ prekių ženklų mėgėjai, vyno gurmanai ir be akcento tariantys „Linkedin“. Kodėl – sunku pasakyti, tokia valstybės valia, kuri turi būti vykdoma greitai ir be klausimų.

Kaip gyvena paprastas žmogus? Neblogai. Maisto pakanka, minimumas pakeltas, pensijos padvigubintos, per pusmetį nesakytum, kad labai kažkas tepasikeitė. Visiems už kažką išmokėtos kompensacijos, o pijokai gavo korteles „šnapsui“, kurį gali atsiimti vietoj „Maximos“ parduotuvių įsikūrusių „Aibių“ kasose.

Sumažėjusią tarptautinių skrydžių pasiūlą netruko pakeisti pigūs skrydžiai į Maskvą, Ufą ir Pekiną, yra nebrangus naktinis traukinį į Minską, kur gali nebrangiai pajusti didmiesčio „vaibą“.

Likę „purkštautojai“ seniai išsikraustė – kas į sodybas, Kunigiškes, kas, kaip Benediktas Vanagas, pabėgo per Suomiją į Tenerifę. Kas tikrąja to žodžio prasme išsikraustė iš proto.

Dauguma – prisitaikė ir labiausiai džiaugiasi tuo, kad gali ir toliau netrukdomi „daryti biznį Rytuose“, nes „negi pinigai kvepia?“, mėgsta pajuokauti valdžios numylėtinis iš milijonieriaus milijardieriumi tapęs Vilius Kaikaris.

Užtat svarbu, kad Rusijos kariuomenės daliniams po dvi savaites trukusių kibernetinių atakų pasiekus Visaginą, Pabradę ir Kairėnus Vilniaus rajone, o Šalčininkuose dislokavus taktinius branduolinius ginklus, nekilo Trečiasis pasaulinis karas. Netobula, užtat – ramu. Taika, darna, daugiau tarpusavio sutarimo.

Amerikiečiams antrąsyk išrinkus Donaldą Trumpą, JAV susifokusavo į „nuosavas problemas“ ir „meksikonų patvarkymą“, o beginklė Europa, besirūpinanti tik žemės ūkiu ir pigiomis rusiškomis dujomis, su Rusija pasirašė viešus protokolus.

„Secret protocols are sooo 1940-ies (angl. Slaptieji protokolai yra 1940-ųjų seniena)“, – plačia prancūziška šypsena ir nepriekaištingai baltais dantimis kažkaip minkštokai anglų kalba pajuokavo Emanuelis Macronas.

„Džiaugiamės pagaliau normalizuotais santykiais su tradicine sąjungininke – Rusija – ir, svarbiausia, išsaugota taika Europoje“, – pridūrė Olafas Scholtzas, spausdamas ranką Alice Weidel, partijos „Alternatyva Vokietijai“ bosei.

Kaip gyvenu aš? Ramiai. Dirbu, per daug nepervargstu, pabėgioju Vytauto Radžvilo parke (anot „purkštautojų“ – Vingio parke), aplenkdamas vietoje estrados įrengtą Vladimiro Putino paminklą su amžinosios ugnies fakelu, slapčiomis užgauliai pavadinamu „Putkos falu“. Gyvenu mažą gyvenimą ir slapčiomis ilgiuosi paprastų dalykų.

Kartais užninka silpnumas suvalgyti itališką ciabattą, nepaaiškinamas argentinietiško malbeco troškulys. Sykiais norisi sukrimsti riebutėlį prancūzišką foie gras. Ką čia svajojus – kartais užeina noras tiesiog nusipirkti naujus džinus „Zalando“ ar pabandyti telefoną, pagamintą ne Kinijoje, kur pokalbis vyksta ne tarp dviejų, o tarp manęs, tavęs ir komunisto.

O ką jau besakyti apie atostogas Graikijos saloje ar Niujorko Soho, kur smirdi, triukšminga, bet kur laisva ir kur gėjai vaikšto susikibę rankomis nebijodami „paragauti mentų banano“.

Visa tai šiandien – nepasiekiama. Labiau tolimas prisiminimas, negrįžtama praeitis, nei viltinga iliuzija, nes šitoje šalyje protingas žmogus nebeturi rytojaus. Gėris čia yra blogis, tiesa čia yra melas, o kvailybė yra aukščiausia doros forma. Esti tik dabartis ir begalinis begalinis absurdas, nuo kurio glaustis galima nebent šnapso butelyje ar visiškame konformizme.

Sykiais, sunkiomis naktimis, kai pavyksta užmigti, dar sapnuoju, ką vis tik mes galėjome padaryti kitaip. Gal dažniau klausytis ir bandyt susitart? Įveikti „ruskį“ savyje? Marginalizuoti Valstybės priešus, o gal kasnakt nakvoti NATO rūmuose Briuselio pakrašty tol, kol bent pusiau mus išgirs mūsų draugai.

Gal reikėjo nepriimti politinio korektiškumo iliuzijų apie blogą Putiną ir „gerus rusus“, kurie neva trokšta laisvės ir giliai viduje tai „tikrai linki mums gero, brolyčiai“.

O gal galėjome nepasiduoti visai šitai kvailybei ir kantriai kasti tunelius pasieny? Metras po metro. Kastuvas po kastuvo.

Once I wished I might rehearse

Freedom's paean in my verse,

That the slave who caught the strain

Should throb until he snapped his chain.

Vienąkart norėjau aš išgirsti

Laisvės himną savo eilėse,

Kad vergas, išgirdęs šį gniaužimą,

Daužytų tol, kol plyštų jo grandinės.

Ralph Waldo Emerson

(mano vertimas)

Autorius yra pilietiškas asmuo, dirbantis vadovaujantį darbą žinomoje Lietuvos bendrovėje, todėl negalėjo teksto pasirašyti savo vardu.

2024 02 10 15:40
Spausdinti