Kokios ES nori Lietuva? Šis klausimas tikrai nėra retorinis. Kaip tik pastaruoju metu visoje Europoje itin aktyviai diskutuojama dėl ES ateities pasitraukus Jungtinei Karalystei ir apskritai naujo, veiksmingesnio Bendrijos veikimo modelio.

Savo vizijas jau išdėstė Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Rengiamos konferencijos, vyksta diskusijos viešojoje erdvėje. Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas inicijuoja 13 aukščiausiojo lygio susitikimų seriją būtinoms reformoms aptarti. Jis net ragina atsisakyti tradicinės nesutarimų dangstymo politikos tuose susitikimuose ir siūlo kiek galima atviresnes diskusijas. Tik Lietuvoje – tyla. Viešojoje erdvėje diskusijos iš esmės nevyksta, o politikus ir diplomatus geriausiu atveju išgirstame į ką nors reaguojančius, bet ne skelbiančius savo ar Lietuvos viziją, kokia turėtų būti ateities ES, kokia ji naudingiausia Lietuvai. Maža to, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė po rugsėjo pabaigoje Taline surengto ES aukščiausiojo lygio susitikimo net viešai abejojo Europoje vykstančių diskusijų svarba. „Galvojant apie mūsų žmones ir jų požiūrį į ateitį ir šiandieną, labai svarbu suprasti, kad Europos žmonės vertina ne vizijas, o realius darbus. O kol kas vis dar kalbame ir kalbame, vis tų kalbų daugiau negu darbų“, – interviu Lietuvos radijui aiškino Lietuvos vadovė. Galbūt prezidentė teisi. Gal paprasti žmonės nesuka galvos dėl to, kokia bus ES. Tačiau ES toli gražu nėra tik dosnių išmokų Lietuvai dalytoja. Todėl valstybė, norėdama vykdyti aktyvią, nuoseklią ir sėkmingą politiką, be vizijos išsiversti tikrai negali. Ir būtent politikai ją privalo inicijuoti, net jei visuomenė į tokias diskusijas reaguoja vangiai. Klausimų – daugybė. Pavyzdžiui, ypač dažnai iškylanti vadinamoji kelių greičių Europos vizija. Dažniausiai išgirsime, kad Lietuva nepritaria tokiai strategijai. Tačiau ar mes žinome bent jau tai, kuriose srityse mūsų šalis pasirengusi didesnei integracijai, o kuriose jos nenorėtų? Ar tikrai nepritarimo kokiai nors tolesnei integracijai atveju Vilnius pasirengęs padaryti viską, kad tie procesai bet kokia kaina būtų stabdomi? Juk vos ne kažkokiu nauju baubu dažnai piešiama „kelių greičių Europa“ egzistuoja jau dabar. Tai ir euro zona, ir Šengeno erdvė, kuriose dalyvauja ne visos ES šalys. Ar galima šį modelį pritaikyti ir kitoms sritims? Kokie argumentai už ir prieš? Ar, būdama euro zonos narė, Lietuva yra pasirengusi tolesnei šios zonos valstybių integracijai? Juk būtent euro zonos pagrindu dažniausiai ir kuriamos naujų žingsnių integracijos linkme koncepcijos. Apskritai, jeigu visiškai supaprastintume: koks ES modelis mūsų šaliai priimtiniausias – lenkiškas vengriškas, į pirmą vietą iškeliantis suverenias valstybių teises, ar vokiškas prancūziškas, labiau akcentuojantis integraciją ir bendrus sprendimus? Nuo to, juk, ko gero, turėtų priklausyti bent jau dalis Lietuvos užsienio politikos strategijos. Kokia tikroji šalies pozicija dėl bendros ES gynybos politikos? Iš pradžių gana aiškiai prieštaravusi bendros Europos gynybos idėjoms, dabar Lietuva suprato, kad glaudžiau bendradarbiauti bent kai kuriose srityse gali būti naudinga. Taigi, pozicija lyg ir keičiasi, bet ar yra kokia nors galutinė vizija, o ką jau kalbėti apie strategiją? Visi šie klausimai itin svarbūs šalies ateičiai. Vien jau todėl jais tiesiog būtina diskutuoti. Tačiau problemą galima kelti dar kitaip: jei atsakymai į minėtus klausimus nežinomi, kokią poziciją turėdami Lietuvos politikai ir diplomatai vyksta į diskusijas Briuselyje?

Jei atsakymai apie ES viziją nežinomi, kokią poziciją turėdami Lietuvos politikai ir diplomatai vyksta į diskusijas Briuselyje?

Diplomatai ir politikai atsakys, jog kiekvienu klausimu yra suderintos Lietuvos pozicijos, kurios ir pristatomos Briuselyje. Neabejotina, kad taip ir yra. Tačiau, jei visuomenė šių pozicijų net nežino, ar galima teigti, jog tai tikrai Lietuvai naudingiausi pasiūlymai? Kiekvieną derybų klausimą aptarti su visuomene, žinoma, nėra galimybių. Tam ir yra jai atstovaujantys politikai bei diplomatai. Tačiau būtent tam, kad sprendimai nebūtų priimami visuomenei už nugaros, ir reikia bendros vizijos. O ji tiesiog privalo gimti diskusijoje – atidžiai nagrinėjant visus už ir prieš. Kol kas tenka konstatuoti, kad savo ES vizijos Lietuva neturi. Todėl negali ir vykdyti apgalvotos bei nuoseklios politikos jai įgyvendinti. Vien reaguojant į vienus ar kitus partnerių ES pasiūlymus ar iškeliamas idėjas nei vizijos, nei strategijos, kaip ją įgyvendinti, tikrai nepavyks sukurti. Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas