Lietuvos valstybės skola šiuo metu susilaukia ypatingai daug dėmesio. Viena vertus, padidėjęs susidomėjimas yra natūralus, nes Lietuva skolinasi iki šiol neregėtas pinigų sumas, ir daugeliui pagrįstai kyla klausimas, ar tai yra tvaru. Kita vertus, diskusijos apie šalies skolą neretai praslysta paviršiumi, nes dažnai remiasi anekdotiniais pavyzdžiais, stereotipais ir dogmomis.
Prastas atskaitos taškas
Dažniausiai Lietuvoje diskusija apie skolos tvarumą atsispiria nuo Europos sąjungos sutarčių, kuriose nustatytas 3 proc. biudžeto deficitas ir 60 proc. skolos dydis nuo BVP limitų. Dažnai remiamasi argumentais, kad perlipus šią ribą šalies skola virsta netvaria, ir tai ateityje mums gresia rimtomis problemomis.
Tačiau retas kuris atsižvelgia į tai, kad nuo pat pradžių šie Mastrichto kriterijai nebuvo objektyvūs. 60 procentų riba buvo pasirinkta, kaip tiesiog paprastai suprantamas ir gana saugus skaičius, kuris su realia kiekvienos šalies skolos situacija turi mažai ką bendro.
Mastrichto kriterijai sulaukia pagrįstos ekonomistų kritikos, nes neleidžia vykdyti sėkmingos anticiklinės politikos ir priverčia valstybes pradėti taupyti per anksti. Maža to, jie vis tiek nesugeba užtikrinti sveikos skolos dinamikos Europoje. Ne veltui šiuo metu šių kriterijų taikymas yra sustabdytas, ir tai yra gera proga permąstyti fiskalinės drausmės taisykles Europoje.
Nuo ko priklauso skolos tvarumas?
Apskritai, skolos tvarumas visų pirma yra susijęs su skolos augimo tendencija, o ne su jos lygiu. Tai yra, svarbu suprasti, ar skolos lygis yra stabilus, ar mažėjantis. Ar jis dėl neefektyvaus viešųjų finansų naudojimo ir aukštų palūkanų yra linkęs augti eksponentiškai?
Skolos tvarumui įtakos turi trys pagrindiniai veiksniai – ekonomikos augimas, palūkanų norma ir biudžeto deficitas.
Pajamų augimas mažina santykinę skolos naštą, nes kuo daugiau gaunama pajamų, tuo paprasčiau mokėti palūkanas ir grąžinti skolas. Pavyzdžiui, ta pati 100 tūkst. eurų paskolos našta tampa dvigubai lengvesnė, jei pajamos padidėja nuo 1000 iki 2000 eurų.
Palūkanos, priešingai, blogina skolos tvarumo perspektyvas. Kuo aukštesnės palūkanos, tuo didesnę pajamų dalį tenka skirti skolos aptarnavimui. Skirtumas tarp šalies augimo tempo ir jos mokamų palūkanų nulemia, ar skolos našta lengvėja, ar sunkėja. Jei šalies nominalus BVP auga daugiau, nei ji moka palūkanų, našta natūraliai nyksta. Ir atvirkščiai, šalies augimui atsiliekant nuo palūkanų, reikia nuolat papildomai skolintis, siekiant aptarnauti skolą, ir tuomet situacija pasidaro iš tiesų netvari.
Šiuo metu, net ir skolindamasi rekordines sumas, Lietuva moka labai mažas palūkanas, be to Lietuva jau yra grąžinusi didžiąją dalį brangios per praėjusią krizę susikaupusios skolos. EBPO skaičiavimais, nepaisant aktyvaus skolinimosi, santykinė palūkanų našta per artimiausius dvejus metus mažės.
Skolos lygį, žinoma, galima bandyti valdyti taupant – siekti valstybės balanso perviršio. Deja, bet tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Valstybė nėra namų ūkis, jos išlaidų sprendimai turi didžiulės įtakos bendrai ekonomikos paklausai.
Kai valstybės bando taupyti karpydamos išlaidas ar didindamos mokesčius, jas ištinka taupumo paradoksas – dėl iš cirkuliacijos ištrauktų pinigų ekonomika susitraukia ir santykinė skolos našta nesumažėja. Paskutinė Europos skolų krizė gana aiškiai parodė, kad taupant susimažinti skolas yra labai sunku, ir to kaina dažnu atveju yra aukštas nedarbo lygis.
Ne visos šalys prieš skolą lygios?
Skolos tvarumas nėra tiesiogiai susietas su konkrečiu nustatytu jos lygiu, ir šiuo klausimu šalių situacija yra labai skirtinga. JAV, Japonija, Jungtinė karalystė, Euro zona – visos jos kontroliuoja savo palūkanų normas, turi stabilias valiutas ir yra mažai priklausomos nuo finansinių rinkų nuotaikų.
Šie veiksniai leidžia stipriau kontroliuoti situaciją ir tokių šalių ar bendrijų skolos gali būti visiškai tvarios net ir pasiekus 100 proc. ar 200 proc. ribą. Kita vertus, besivystančios šalys dažnai privalo išlaikyti žemą skolos lygį tam, kad pernelyg nepakiltų palūkanos. Mūsų laimei, nuo 2015 metų Lietuva yra tokių šalių klube, kurios gali visų pirma rūpintis savo ekonomikos sveikata, o ne skolos lygiu.
Svarbiau ekonominis stabilumas, o ne skola
Žvelgiant į dabartines Lietuvos ekonomikos augimo, palūkanų ir skolinimosi tendencijas, mūsų šalies skola net ir nesistengiant taupyti galėtų iki 2030 m. stabilizuotis ties 40 proc. nuo BVP riba, kuri yra visiškai negrėsminga.
Žinoma, ekonominės projekcijos taip toli į ateitį negali būti visiškai tikslios, ir yra potencialo skolos tendencijoms pakrypti į abi puses. Tačiau bet kuriuo atveju vidutinio laikotarpio rizika Lietuvos skolos tvarumui yra labai nedidelė. Net ir susiklosčius nepalankioms palūkanų ir augimo aplinkybėms, vargu, ar kiltų grėsmė Lietuvos mokumui. Tai atspindi ir rekordiškai aukšti Lietuvos kredito reitingai.
Tai, žinoma, nereiškia, kad su valstybės finansais galima elgtis neapgalvotai ir neatsakingai. Prognozuojama, kad keletą artimiausių dešimtmečių Lietuvos visuomenė sparčiai senės, ir tai sukels rimtų problemų užtikrinant tiek fiskalinį, tiek socialinį pensijų sistemos tvarumą, todėl neišvengiamai augs ir sveikatos sistemos finansavimo poreikis.
Neatmestina, kad didesni sukaupti finansiniai buferiai mūsų šaliai pravers, nes pasiekus giliausią demografinę duobę gali tekti dalį viešųjų paslaugų finansuoti skolintomis lėšomis. Tačiau šiuo metu mūsų valstybė gali visų pirma rūpintis valstybės ekonomikos stabilumo užtikrinimu, o ne antraeiliais skolos klausimais.
Vytenis Šimkus yra „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas
