Asmeninis archyvasMažos valstybės turi daug trūkumų ir silpnybių. Nėra oficialios apibrėžties, ką laikyti maža šalimi. Skaičiuojant vidurkį, vidutinė šalis pasaulyje turėtų daugiau nei 42 mln. gyventojų, o Europoje – per 16 mln. Europos šalių populiacijos mediana yra apie 6 mln., pasaulio – nuo 7 iki 8 mln. gyventojų. Lietuva yra namai beveik 3 mln. žmonių, todėl, kad ir kaip vertinsi, esame maži tiek Europos, tiek pasaulio kontekste.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Dramatiškiausi mažoms valstybėms, žinoma, saugumo iššūkiai, ypač gyvenant šalia didelių agresyvių kaimynų. Lietuvos padėtis nepalyginti geresnė nei Sakartvelo ar Moldovos, bet vis tiek esame pasmerkti priklausomybei nuo aljansų ir ne visuomet mums palankių politinių procesų šalyse sąjungininkėse. Kitaip tariant, turime NATO skėtį, bet nesame tikri, ar ištikus krizei jis taps skydu.
Ekonomikoje dydis taip pat svarbu. Mažos sėkmingos šalys paprastai yra atviros ekonomikos, tai suteikia daug galimybių. Tačiau ir čia yra daug povandeninių uolų – priklausomybė vos nuo kelių didesnių rinkų ir vos nuo kelių verslo sektorių lemia, kad krizės eksporto rinkose tampa pavojingai užkrečiamos. Tai pastaruoju metu ypač jaučia Latvija ir Estija.
Mažoms šalims sunku sukaupti pakankamai išteklių dideliems projektams, ar tai būtų inžineriniai statiniai, ar investicijos į mokslą. Retai apgyventai Lietuvai sunku prižiūrėti net pagrindinius kelius, ką jau kalbėti apie tunelius ir viadukus, kurių reikia kalnuotai Slovėnijai ar Juodkalnijai. Protų ir talentų nutekėjimas yra dar viena rizika, nes mažos provincialios šalys negali prilygti Londonui, Niujorkui, Paryžiui ir kitoms pasaulio sostinėms.
Tačiau mažos šalys turi ir daug pranašumų, kurie tinkamai išnaudoti gali nusverti ir trūkumus.
Stiprybėms išnaudoti reikalinga politinė lyderystė ir gebėjimas susitarti, ypač svarbus elito vaidmuo brėžti perspektyvas, tikslus ir juos įgyvendinti. Ir čia turime bėdų.
Jos gali būti lankstesnės, turėti mažiau biurokratijos ir greičiau priimti sprendimus nei didelės. Tai dažnai padeda greičiau atsitiesti po krizių. Gali specializuotis itin aukštą pridėtinę vertę kuriančiose verslo srityse, kaip daugiau ar mažiau sėkmingai daro Lietuvoje veikiančios biotechnologijų, informacinių technologijų, lazerių gamybos įmonės.
Žinoma, daug lemia ir geografinės bei istorinės aplinkybės, tačiau pastarosios, nepaisant agresyvios Rusijos politikos, Lietuvai nuo XX a. pabaigos yra vis dar palankios.
Mažos šalys pasižymi aukštesniu išsivystymo lygiu, mažesne nelygybe, geresnėmis socialinėmis paslaugomis. Jos, tai ypač svarbu, dažniau yra demokratiškos ir laisvos. Mažesnių pasaulio šalių pusėje beveik kas antra yra laisva ir demokratiška (48 proc.), o didžiųjų pusėje tokių tėra mažiau nei trečdalis (29 proc.), vertinant pagal „Freedom House“ indeksus.
Mažose šalyse mažiau protestų ar juo labiau riaušių. Tai atrodo lyg smurtas artimoje aplinkoje, todėl visuotinai nepriimtinas. Mažosiose šalyse stipresnė tapatybė ir nacionalinės vienybės jausmas, todėl kritiniais atvejais joms lengviau susitelkti. Taigi, viską apibendrinus, mažos šalys turi daug galimybių būti sėkmingos, modernios ir geros gyventi.
Bet toms stiprybėms išnaudoti reikalinga politinė lyderystė ir gebėjimas susitarti, ypač svarbus elito vaidmuo brėžti perspektyvas, tikslus ir juos įgyvendinti.
Ir čia turime bėdų.
*****susije*****
Chroniškas negebėjimas susitarti ypač akivaizdus švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, kur klanų, biurokratų ir politikų interesai visuomet užgožia mokinių ir studentų, ligonių ir pacientų.
Populistinės, dėl vieno asmens sukuriamos partijos, nors yra trumpo galiojimo ir greitai pašvinksta, įgyja didelę politinę įtaką įprastai koalicijose su socialdemokratais. Pastarieji – nukraujavę, išsikvėpę ir nutolę nuo europinių socialdemokratijos vertybių. Kaip ir liberalai, pernelyg lanksčiu stuburu. Trečioji tradicinė, konservatorių, partija yra brandžiausia ir turi aukštesnius etikos standartus, tačiau ir jai nesvetima arogancija, negebėjimas tartis, lyderystės krizė.
Ko gero, silpniausia grandis – prezidentas. Renkamas tiesiogiai jis turi tautos mandatą ir įpareigojimą būti moraliniu autoritetu, vienytoju ir moderatoriumi. Pirmąją kadenciją jis praleido kasdamas apkasus aplink dvareliu tapusią prezidentūrą. Antrąją dar labiau išryškėjo polinkis į monarchinius kaprizėlius ir užgaidėles, pasireiškiančias pasiskraidymais „Spartanu“ į Palangą, reikalavimais tautos nerenkamai pirmajai poniai VIP statuso oro uostuose ar į pensiją išėjusiam prezidentui ligoninėse. Nesislapstant ir nesigėdijant demonstruojami dvejopi standartai ir proteguojami lojalūs veikėjai. Bulvarinių laikraščių lygio prezidentūros pilkųjų kardinolų retorika ir cinizmas visiškai nedera valstybės vadovo institucijai.
Visa tai nereiškia, kad Lietuva yra nesėkminga valstybė. Bet sėkmė neturi ribų ir jos galime atsiriekti daugiau.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
