Finansų Ministerijos suburtos Mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės tema – turto mokesčių veiksmingumas, didinant savivaldos finansinį savarankiškumą – įdomi ir provokuojanti. Ministerijos noras kalbėti apie savivaldybių savarankiškumo didinimą sveikintinas, bet vien plėsdami nekilnojamojo turto apmokestinimą jo nesukursime.
Išsikėlusi tikslą mažinti mokestinių lengvatų skaičių, Finansų ministerija ne tik kalba apie jų rato plėtimą, bet ir grįžta prie diskusijos apie nekilnojamojo turto mokestį. Įvestas jis buvo argumentuojant, kad taikomas bus tik labiau pasiturintiems gyventojams, tačiau kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir prognozavo, šiandien apmokestinimo slinktis yra laipsniškai pasistūmėjusi link diskusijos apie visuotinį turto apmokestinimą.
2020 m. valstybės biudžete turto mokesčiai sudarė vos 1,1 proc., nekilnojamojo turto mokestis – 0,8 proc. visų biudžeto pajamų. Nepaisant to, kad sudaro itin nedidelę dalį biudžeto pajamų, šis mokestis turi išimčių ir lengvatų, kurios taikomos ne visuotinai, todėl reikalauja didelių administracinių resursų. Netgi jei kalbama, kad pagal vieną iš siūlomų nekilnojamo turto mokesčio alternatyvų vidutinio Vilniaus mikrorajono gyventojas ir neturės mokėti daugiau aštuonių eurų už savo turimą vidutinį būstą, jo administravimas ir valstybei, ir piliečiui, kainuos žymiai daugiau.
Kaip žinia, nekilnojamasis turtas nesukuria pajamų, reikalingų susimokėti už jį taikomą mokestį. Lietuva, pagal pensinio amžiaus gyventojų, turinčių nuosavą nekilnojamą turtą, skaičių Europos Sąjungoje pirmauja. Rūpestis, kaip sugeneruoti papildomas pajamas mokesčiui už būstą sumokėti, šiems žmonėms bus itin didelis.
Ne paslaptis ir tai, kad žmonės antrą, trečią būstą šiandien perka kaip būsimą pensijų „fondą“. Matydami tai, kad esamų pensijų fondų veikla yra nuolat siaurinama, pensijų tvarka – keičiama, jie ieško sprendimų, kaip pasirūpinti savo senatve. Kaupimą nekilnojamojo turto pavidalu mato kaip geriausią išeitį. Svarstant įvairias apmokestinimo alternatyvas apie šiuos žmones, jų finansinį tvarumą ir socialines simpatijas taip pat reikia galvoti.
Norėdami didinti finansinį savivaldybių savarankiškumą, pirmiausia turime turėti galvoje, kad kasmet, priimant valstybės biudžetą, vyksta didžiulis perskirstymas. Perskirstymo koeficientas unikalus kiekvienai savivaldybei, tad apie tikrą savivaldą kalbėti kol kas mes negalime. Kitaip tariant, kol savivaldos biudžetai ir toliau bus perskirstomi centralizuotai, savivaldos savarankiškumas, padidinus savivaldybių galią spręsti dėl naujų turto apmokestinimo galimybių ir lengvatų, nepadidės – atsiras tik jo iliuzija.
Turime sutikti ir su tuo, kad ateityje daliniai savivaldos fiskalinių funkcijų didinimai gali tapti pavojingu politinės kovos įrankiu, naudojamu tiek per savivaldos, tiek per nacionalinius rinkimus. Mokesčių konkurencija yra geras dalykas, bet ji turi būti nuosekli. Galiojantis apmokestinimas arba, priešingai, neapmokestinimas, vienoks ar kitoks tarifas turėtų būti taikomas savivaldybėse tik visiems ūkio subjektams vienodai, neišskiriant konkrečių asmenų ar grupių.
Tikslinga spręsti miestų ir žiedinių rajonų savivaldybių jungimą. Didmiesčiai ir aplink esančios rajonų savivaldybės dažnai turi persidengiančias funkcijas, o žmonės dirba vienur, gyvena kitur. Mes turime stebėti, kuria linkme judame, kokius politinius įrankius kuriame ir kaip tai paveiks ateities politinį spektrą, retoriką, visuomenės nuotaikas. Mokesčių politika turėtų būti nuosekli, užkertanti kelią politiniam favoritizmui.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
