Darbą pradėjus naujai Vyriausybei, aprimo su jos tvirtinimu susijusios emocijos. Galima racionaliau pasvarstyti, kaip viskas vyko, tikintis, kad ateityje iš kai ko būtų pasimokyta arba perimta geroji patirtis. Šie pasvarstymai bus susiję išimtinai su vadybiniais procesais, neliečiant politinių ir juridinių.
Pradėkime nuo atsakymo į klausimą, kokia vadybos samprata remsimės, analizuodami vadybinius procesus, nes yra ir tokia, kurios esmė yra „ko nors darymas arba nedarymas taip pat yra vadyba“. Suprantama, kad tai gana primityvi, nieko bendro su moksliniais vadybos principais neturinti samprata, kuria vadovaujasi sustabarėjusios, nemodernios organizacijos ar institucijos ir jų vadovai.
Kadangi mūsų Prezidentūra tikrai nenusipelnė tokio požiūrio, tai viliuosi, jog joje vadovaujamasi pažangiausiais šiuolaikinės vadybos principais: vertybių akcentavimu, bendruomenės dalyvavimu, komandos svarba, valdymu, orientuotavimusi į rezultatus ir panašiai.
Aptarkime juos, remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais.
Kai kalbame apie vertybes, turime atsiremti į XX a. antroje pusėje išsakytus Haroldo Lasswelo ir Davido Eastono požiūrius į politiką. H. Lasswelas yra elitistinės politikos atstovas, kuriam politika yra elito iškilimo, valdymo ir kaitos tikrovė, o D. Eastonas yra struktūrinės-funkcionalistinės politikos atstovas, kuriam politika yra įpareigojančių vertybių išdėstymas visuomenei.
Tad matydamas, kad šių dienų politikoje (būtent dėl to žmonės ja ir nusivilia) daug siekio iškilti, vyrauti, nurungti kitus ir panašiai (tai – elitistinė politika), darau prielaidą, kad yra daug piliečių, kurie pirmiausia iš mūsų prezidento tikisi, kad vertybių akcentavimas darant vienus ar kitus sprendimus bus vyraujantis.
Deja, tvirtinant Vyriausybę (būtent Vyriausybės tvirtinimas, o ne formavimas yra numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio ketvirtame punkte, o vadyboje tvirtinimas ir formavimas turi skirtingas reikšmes) prezidentas ne kartą yra vartojęs terminą (ir, mano supratimu, pagal jo reikšmę ir elgęsis) formavimas. „Vėliausiai antradienio rytą pasirašysiu dekretą dėl Vyriausybės formavimo. Ir mes išlaikysime visus terminus“, – 2020 m. gruodžio 4 d. naujienų portale delfi.lt cituojamas Gitanas Nausėda.
Bet grįžkime prie vertybiškumo. Jei Vyriausybės tvirtinimas būtų atliekamas, laikantis vertybinio požiūrio, Prezidentas Vyriausybės tvirtinimo stadijos pradžioje būtų išsakęs, kokių vertybinių nuostatų tikisi iš būsimų ministrų, o netvirtindamas kai kurių ministrų kandidatūrų, aiškiai įvardytų, kokių vertybinių nuostatų neatitinka vienas ar kitas arba kokias turėtų sustiprinti tvirtinamas sąlyginai ministras.
Jei Vyriausybės tvirtinimas būtų atliekamas, laikantis vertybinio požiūrio, prezidentas Vyriausybės tvirtinimo stadijos pradžioje būtų išsakęs, kokių vertybinių nuostatų tikisi iš būsimų ministrų.
Deja, realybėje girdėjome ir skaitėme apie kandidatų į ministrus netinkamumą „ne tiek dėl jo neturėjimo ilgalaikės vizijos ir planų optimizuoti sveikatos apsaugos sistemą, bet dėl artimiausio laikotarpio veiksmų“, arba dėl „per mažo įsigilinimo į visas sritis“ ir panašiai.
Tai akivaizdi elgsena, besiremianti elitistiniu požiūriu į politiką. Aiškumo dėlei reikia priminti visai kitokią prezidentės Dalios Gybauskaitė elgseną, atliekant Vyriausybių tvirtinimą, kur vyravo vertybinis požiūris – netvirtinti ministrų, kurie neturi užsienio kalbų pakankamo lygio (užsienio kalba yra vertybė, nes gėda, jei Lietuvos ministras negeba laisvai ja komunikuoti) arba, kad suformuotų daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos (akcentuojamos tokios vertybės kaip sąžiningumas, skaidrumas). Vertybinis požiūris į politiką ryškiai išreikštas ir naujojo viešojo valdymo teorijoje, kuria stengiasi vadovautis šiuolaikinės modernios organizacijos.
Būtent naujojo viešojo valdymo teorijoje yra akcentuojamas bendruomenės dalyvavimo principas. Jis reiškia, kad viešoji valdžia priimdama sprendimus informuoja ir įtraukia piliečius. Atrodo, kad prezidentas, tvirtindamas Vyriausybę, buvo užsibrėžęs laikytis šio principo, nes po susitikimų su kandidatais į ministrus, buvo žiniasklaidai teikiami komentarai, vertinimai, patys kandidatai galėjo pasisakyti apie savo potyrius kalbantis su prezidento patarėjais ir pačiu prezidentu.
Bet kodėl tai tiko visiems kandidatams, bet netiko kandidatui į užsienio reikalų ministrus, nes bendruomenės informavimas pasibaigė ties šiuo kandidatu, teigiant, kad „Gabrieliaus Landsbergio vertinimą G. Nausėda pasakys asmeniškai Ingridai Šimonytei“.
Taigi, bendruomenė čia buvo nušalinta nuo teisės žinoti apie kandidatą į ministrus ir tuo pačiu atsirado dvigubų standartų taikymas, o tai yra ir vertybinis klausimas. Taip prezidentui elgiantis bendruomenė – piliečiai – turi teisę galvoti, kad G. Landsbergiui prezidentas turi daug priekaištų, bet atsižvelgiant į tai, kad jis yra laimėjusios partijos pirmininkas, jo negali netvirtinti. Bet ir priekaištų viešai neišsako, nes žmonės nesupras, kodėl jis tvirtinamas. Arba jis pasirodė išties geriau už kitus, bet kaip čia girsi G. Landsbergį, nes tai dalies visuomenės gali būti priimta kaip pataikavimas.
Dar vienas modernios vadybos principas yra komandinis darbas ir tai pastaruoju metu matome viešųjų asmenų kalbose, kur reikia ir kur nereikia vartojant žodžius – komanda, komandinis darbas ir panašiai. Neapsieita be to ir pastarosios Vyriausybės tvirtinimo metu.
Vyraujantys buvo tokie pasakymai: „Prezidentas domėsis, ar būsimieji ministrai turi komandą, kas sudarys komandą, ar net patarimų, ką priimti į ministro komandą, mes užduodame pirmiausia klausimą pačiam kandidatui, ar jis turi komandą, jei jis jos neturi, ar turi viziją dėl komandos“. Deja, toks požiūris į komandą yra švelniai tariant vaikiškas, nes tam, kad iš tam tikros žmonių grupės ji taptų komanda, reikia ne vieną porą batų sunešioti.
Kad atsirastų tai, ką ministerijose, Vyriausybėje pavadintume komanda, reikia, kad atsirastų bendri tikslai, reikia, kad remiantis jais susiformuotų struktūros, tarpusavio santykiai, kurie garantuotų galimybę efektyviausiai įgyvendinti iškeltus tikslus. Vadybos teorijoje tai yra įvardijama kaip komandos formavimo stadijos ir formuotojų vaidmenys. Tad visiškai tiksli buvo I. Šimonytė, pasakiusi „aš tikėjau savo sąrašu“. Kitaip tariant, jei šio sąrašo ministrams seksis gerai dirbti, jie vieningai sieks tikslų, vieningai supras vertybes, tai tik kadencijos eigoje, o gal tik jai baigiantis, bus galima sakyti, kad Vyriausybė ar ministerijos dirbo kaip komanda.
Kad iš tam tikros žmonių grupės ji taptų komanda reikia ne vieną porą batų sunešioti.
Čia, kaip ir komandiniame sporte, tik, kai laimima sunki pergalė, yra pasakoma – mes žaidėme kaip komanda, todėl ir pasiekėme pergalę.
Dar vienas itin svarbus principas yra į rezultatus orientuotas valdymas. Kiekvieno rezultato pasiekimui yra reikalingas tam tikras laikas, o laikas priklauso nuo to, kiek mes jo turime atitinkamomis sąlygomis. Ne visada ilgesnis laikas garantuoja geresnį rezultatą.
Taip, Konstitucija numato, per kiek laiko prezidentas turi patvirtinti Vyriausybę, ir todėl apie pažeidimą čia nekalbame, bet ar trukmės neturėjo koreguoti tai, kad Vyriausybė buvo tvirtinama pasaulinės krizės, šiuolaikinio karo sąlygomis? Sveikas protas sako – reikėjo rezultato (o jis būtų buvęs, jei naujoji Vyriausybė įgaliojimus būtų gavusi kuo greičiau, nes akivaizdu, kad reikėjo jai atlikti veiksmus prisiimant atsakomybę, susijusią su COVID-19 nedelsiant).
Bet buvo pasirinktas kitas kelias, elitistinės politikos, tai yra, kai elitas (prezidentas) elgiasi taip, kaip jam atrodo geriau (dvi savaites Prezidentūrai būti žiniasklaidos dėmesio centre) yra kur kas geriau nei dvi ar tris dienas! O juk ir per kelias dienas, o ne savaites, buvo galima pasiekti tą rezultatą, kurio ir siekė prezidentas iš pat pradžių – viso sąrašo tikrai netvirtinsiu!
Siekiant geriau suprasti į rezultatus orientuoto valdymo principą ir mūsų prezidento elgseną tinka šis pavyzdys – pasaulis stebisi ir džiaugiasi, kaip krizės sąlygomis dirbo COVID-19 vakcinos kūrėjai – per rekordiškai trumpą laiką, o juk čia reikėjo didžiulio kruopštumo ir atsakingumo.
Aptariau keletą ryškiausių šiuolaikinės vadybos principų ir kaip jie reiškėsi mūsų valstybėje, prezidentui G. Nausėdai tvirtinant 2020 m. Vyriausybę, o kai kas sako, egzaminuojant būsimus ministrus. Išlaikė ne visi.
O kas gali egzaminuoti prezidentą? Demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, prezidentą egzaminuoja ir pažymį rašo rinkėjai – piliečiai. Aš surašiau vadybos egzamino klausimus, o įvertinimus rašykite jūs.
Saulius Nefas yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
