SwedbankGegužės mėnesį vidutinės prekių ir paslaugų kainos sumažėjo puse procento, o metinė infliacija siekė vos 0,2 procento ir buvo mažiausia per pastaruosius ketverius metus. Dažną vartotoją tokia situacija džiugina, tačiau reikėtų prisiminti, kad kainų mažėjimas ne visur ir ne visada yra gera naujiena.
Pastaraisiais mėnesiais labiausiai pigo įvairiausios prekės – jų kainos gegužę buvo vidutiniškai 1,6 proc. mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tiesa, to buvo galima tikėtis, nes prekėms pigti buvo nemažai priežasčių – atpigo nafta ir daug kitų žaliavų, kai kurie gamintojai dėl kritusios pasaulinės paklausos bandė padidinti pardavimus mažindami kainas. Be to, karantino metu didesnė dalis pirkėjų įprato pirkti internetu, kur lengviau palyginti ir išsirinkti mažiausias kainas.
Tačiau defliacija – kainų mažėjimas – beveik visai nepalietė Lietuvos paslaugų sektoriaus.
Gegužės mėnesį paslaugos buvo beveik 5 proc. brangesnės nei prieš metus. Tai neturėtų nei piktinti, nei stebinti – svarbiausias paslaugų kainų veiksnys yra darbuotojų atlyginimai. Kadangi nuo šių metų pradžios beveik dešimtadaliu didėjo minimalus atlyginimas, be to, vidutinis darbo užmokestis pastaraisiais metais augo panašiu tempu, visa tai atsispindi ir paslaugų kainose.
Nereikėtų užmiršti ir sparčiai augusių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, kurie atsispindi, pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos paslaugų kainose, net jei už jas sumoka valstybė, o ne pats paslaugos gavėjas. Taigi, daug kas turbūt pripažintų, kad toks atlyginimų augimo sukeltas kainų kilimas nėra problema.
Galbūt gali stebinti, kad dar didesnė infliacija buvo stebima restoranuose, kavinėse ir baruose, kur kainos buvo net 6,5 procento didesnės nei prieš metus. Didelė dalis šio kainų augimo įvyko dar iki pandemijos ir karantino – nuolat didėjant darbo sąnaudoms augo ir kainos.
Gajus mitas, kad paslaugų sektoriuje nėra konkurencijos, todėl „kainos yra neadekvačios“. Vis dėlto ten, kur konkuruoja tūkstančiai viešbučių, kavinių ir restoranų, išlieka tik tie, kurie gali pasiūlyti patraukliausią kainos ir kokybės santykį. Atitrūkę nuo realybės bankrutuoja, jų vietą užima kiti – vadinasi, rinka veikia. Abejojate tuo?
Vien Vilniaus apskrityje veikia daugiau nei tūkstantis maitinimo ir gėrimų teikimo veikla užsiimančių įmonių. Kiekvienais metais vidutiniškai 66, arba kas dvidešimtai šia veikla užsiimančiai įmonei, pradedami bankrotų procesai. Šiemet tokių įmonių bus turbūt dvigubai daugiau. Turbūt nereikėtų tikėtis, kad du mėnesius pajamų beveik negavusios ir ant išlikimo ribos atsidūrusios įmonės papildomus klientus bandytų vilioti mažindamos kainas.
Ekonomikos nuosmukis, o jei tiksliau – mažėjantis gyventojų vartojimas, besitraukiančios investicijos ir eksportas reiškia mažesnę paklausą, kurią atgaivinti įmonės kartais bando mažindamos kainas. Tačiau kainų mažinimas apriboja įmonių galimybes išsaugoti darbo vietas ir didinti atlyginimus, o nedidėjančios ar net mažėjančios gyventojų pajamos dar labiau mažina jų perkamąją galią ir visuminę paklausą.
Turbūt nereikėtų tikėtis, kad du mėnesius pajamų beveik negavusios ir ant išlikimo ribos atsidūrusios įmonės papildomus klientus bandytų vilioti mažindamos kainas.
Taip gali įsisukti vadinamoji defliacinė spiralė – vienas kitą vejantis ir sustiprinantis kainų bei atlyginimų mažėjimas. Būtent šio scenarijaus vyriausybės bando išvengti didindamos išlaidas bei biudžeto deficitus, o centriniai bankai – mažindami palūkanas ir didindami pinigų pasiūlą.
Tiesa, persistengus su šiomis priemonėmis galima perkaitinti ekonomiką ir sukurti nepageidaujamai didelę infliaciją, tačiau tai tikrai dar ne šių metų problema.
Lietuvoje populiaru reklamuoti žemą kainą. Ne mažiau populiaru ir kone įprasta yra piktintis aukštomis kainomis. Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad žemos kainos dažniausiai yra skurdžiausių valstybių bruožas ir turi mažai ką bendro su gerove, o kainų mažėjimas koja kojon žengia su gyventojų pajamų mažėjimu.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas
