Nors uždirbame daugiau, produktyvumas Lietuvoje auga labai lėtai – darbuotojai sukuria beveik tiek pat pridėtinės vertės, o už tai gauna vis didesnius atlyginimus. Jei šalies ekonomika netaps produktyvesnė, atlygis taip sparčiai augti negalės. Taip kyla rizika patekti į spąstus, kai vartotojų kainos kyla sparčiau, nei darbo užmokestis.

Praėjusiais metais vidutinis bruto atlyginimas Lietuvoje išaugo net 8,7 proc. Darbo užmokestis Lietuvoje kilo daug sparčiau negu vartotojų kainos, kurių metinis prieaugis sausį siekė 2,5 proc. Algos Lietuvoje didėjo itin greitai dėl įtampos darbo rinkoje ir 2016 m. pakelto minimalaus darbo užmokesčio. Taip pat įmones kelti darbuotojų uždarbį skatina ir infliacija. Darbuotojai, jausdami kainų kilimą, tikisi gauti daugiau. Lietuvoje paplitus nuomonei, jog kainos auga daug sparčiau, nei rodo oficiali statistika, gyventojų atlyginimo lūkesčiai didėja dar labiau. Įtemptoje darbo rinkoje įmonėms priimant naujus darbuotojus, tenka patenkinti jų lūkesčius ir mokėti didesnius atlyginimus. Bet įmonės ūgtelėjusias darbo apmokėjimo sąnaudas kompensuoja didindamos galutines produkcijos kainas ir taip prisideda prie spartėjančios infliacijos. Ši tendencija yra ypač pastebima paslaugų sektoriuje, kur darbo kaštai sudaro didelę įmonių sąnaudų dalį. Todėl galima sakyti, kad atlyginimai ir kainos Lietuvoje kyla spirale – skatinami vienas kito. Augant darbo užmokesčiui, produktyvumas vos juda iš vietos. Ilgajame laikotarpyje, ekonomikai netampant produktyvesnei, atlyginimai taip pat negali stiebtis sparčiai. Sunku pagalvoti, kad įmonės darbuotojams, sukuriantiems tiek pat ekonominės vertės, kas metus mokėtų dešimtadaliu didesnes algas. Be to, didėjantys darbo kaštai pažeidžia Lietuvos konkurencingumą. Kylant atlyginimams, eksportuojančioms įmonėms darosi sunkiau užsienio rinkose konkuruoti kainos atžvilgiu. Lietuva atrodo mažiau patraukli užsienio įmonėms, ieškančioms geriausio darbuotojų kompetencijos, efektyvumo ir darbo sąnaudų santykio. Todėl neaugant produktyvumui, verslai neturės iš ko kelti algas. Tačiau nereiktų tikėtis, jog kainos ilguoju laikotarpiu nekils. Infliacija Lietuvoje priklauso ne tik nuo vidinių, bet ir išorinių veiksnių. Pavyzdžiui, šiuo metu infliaciją išjudino didėjančios naftos ir kitų energijos išteklių kainos. Šių veiksnių Lietuva kontroliuoti negali, todėl mūsų šalyje visada egzistuos tam tikras iš išorės importuotos infliacijos lygis. Tokia situacija ilgainiui gali įstumti gyventojus į nemalonią padėtį: kainos vis dar kyla, bet atlyginimų augimas lėtėja. Šiuo atveju gali sumažėti realios gyventojų pajamos, o kartu silpnėti ir vartojimo variklis. Norint nepatekti į mažėjančių realių atlyginimų spąstus, Lietuvai reikia didinti produktyvumą. Galima sakyti, jog kylančios darbo sąnaudos savaime skatina didesnį produktyvumą: įmonės investuoja į naujas mašinas, įrenginius, galinčias pakeisti dalį žmonių darbo. Lietuvoje tokia pramonės revoliucija jau vyksta – investicijos į mašinas, transporto ir IT įrangą auga gan sparčiai. Vis dėlto didesnis kapitalo panaudojimas gali tik ribotai padidinti produktyvumą. Tam, kad ekonomika sukurtų vis daugiau pridėtinės vertės, reikia didinti darbuotojų kompetenciją ir sudaryti galimybes kelti kvalifikaciją. Naujas Darbo kodeksas padėtų įmonėms veikti efektyviau, optimizuojant žmogiškųjų išteklių valdymą. Bet taip pat Lietuvai reikia geriau veikiančios ir darbo rinkoje reikalingus įgūdžius suteikiančios švietimo sistemos. Tokiu būdu gyventojai galės džiaugtis sukurdami daugiau vertės ir uždirbdami aukštesnius atlyginimus įpirkti brangesnes prekes ir paslaugas. Povilas Stankevičius yra DNB Rinkų tarnybos Ekonominių tyrimų departamento analitikas