Kas ne telkia, o skaldo mūsų visuomenę? Dėl ko labiausiai laužomos ietys viešuose debatuose? Vakarų Europoje aštriausi ginčai šiuo metu kyla dėl imigracijos, pabėgėlių, islamo, musulmonų ir kitų mažumų integracijos, galiausiai dėl ES projekto, kuriam ne juokais graso galimas Didžiosios Britanijos pasitraukimas ir galima Šengeno – Europos be sienų idėjos – griūtis.
Lietuvoje nesantaikos deivė Eridė vis dar įžiebia nesutarimo ugnį ne kur kitur, o mėginant susivokti savo nesenoje sovietinėje praeityje. Du dalykai dar ilgai dominuos visoje mūsų atminties politikoje kaip casus belli – Lietuvos Respublikos Laikinosios Vyriausybės veiksmų karo metais vertinimas ir sovietinės Lietuvos komunistų partijos veikėjų moraliniai kredencialai. Pirmąjį nesantaikos šaltinį šįkart palikime ramybėje, o antrasis prašyte prašosi vėl apariamas po pastarųjų dienų įvykių.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas neseniai nepatvirtino Patriotų premijos komisijos nominuotai Nerijai Putinaitei, kurios pateiktą poeto Justino Marcinkevičiaus interpretaciją jis laiko nepatriotiška ir skaldančia visuomenę. Dalis mūsų politikos komentatorių suskubo šiame poelgyje įžvelgti ministro rengimąsi Seimo rinkimams ir žinutę savajam elektoratui – esą už savo didįjį poetą ir patriotą kausimės iki paskutiniųjų.
Man regis, ne čia šuo pakastas. J. Marcinkevičius nusipelno tokios pat rimtos istorikų ir politologų analizės, kokios jau sulaukė iš literatūrologų. Jo besąlygiškas ir kone pamaldus pavertimas moraliniu autoritetu negali ir niekada nebus visiems priimtinas.
Ne antraeilė, o iškiliausia mūsų literatūra jau apibrėžė santykį su J. Marcinkevičiumi – pakanka prisiminti itin kandžias ir sarkastiškas užuominas apie „marcenas“, kaip lietuviškojo dvasingumo ir lyrikos vertinimo matą posovietinėje lietuvių kultūroje, išplėtotas Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“.
Tylinčios tautos sąžinės klastote ir aukos sindromo įsikūnijimu J. Marcinkevičius tituluojamas intertekstinį žaidimą su „Vilniaus pokeriu“ sužaidusios Kristinos Sabaliauskaitės novelėje „Danielius Dalba“ (kurios protagonistas yra Gedimino Riaubos iš „Vilniaus pokerio“ ir anglų rašytojo Danielio Defoe variacija). Tad šis kultūrinis tabu jau seniai sulaužytas – J. Marcinkevičius nebuvo ir nėra visą moderniąją Lietuvą suvienijanti figūra.
Mažiausiai abejonių nusipelno jo poezija ir draminė trilogija. J. Marcinkevičius tapo gyvuoju lietuvių literatūros klasiku dar iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, o jo įsijungimas į Sąjūdį ir aktyvus dalyvavimas Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės byloje daro jam garbę.
Mes Lietuvoje neturėjome tokio literatūrinio reiškinio, koks Rusijoje buvo 1960-ųjų poetų („šestidesiatnikų“) judėjimas. Bet vienas dalykas nekelia abejonių – J. Marcinkevičius ir jo karta (Eduardas Mieželaitis, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis) atliko gan panašų vaidmenį, apvalydami literatūrą nuo Stalino eros raudonosios grafomanijos. Jų poezija buvo visai kito rango.
Simptomiška, jog autoriteto krizė Lietuvoje yra tokia gili, kad poetų neliečiamybę imasi ginti politikai.
Nelyginsiu J. Marcinkevičiaus su režimui neįtikusiu Vasilijumi Aksionovu (su kuriuo bičiuliavosi didis grafikas Stasys Krasauskas, o ypač artima bičiulystė jį siejo su Robertu Roždestvenskiu), bet iš dalies jį galima lyginti su Jevgenijumi Jevtušenka ir Andrejumi Voznesenskiu.
Tomas Venclova pastaruosius yra negailestingai įvardijęs kaip pusiau tiesos žmones, kurie kultūroje darė tą patį, ką politikoje – Michailas Gorbačiovas: galvanizavo lavoną ir siekė įpūsti gyvybės bei humanizmo monstrui. Gal ir taip.
Iš dainos žodžių neišmesi – J. Marcinkevičius parašė liūdnos reputacijos apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, kurioje pasinaudota per KGB tardymus išgauta medžiaga: tardyti tuomet studentai T. Venclova, Juozas Tumelis, Aleksandras Štromas. Apysakos personažas Romas Staugaitis – dekadentiškas jaunuolis, netikintis šviesiais sovietiniais idealais, – neabejotinai sukurtas kaip T. Venclovos atitikmuo. Juolab kad ir KGB dokumentuose pavojingas disidentas T. Venclova buvo vadinamas kodiniu vardu „dekadentas“.
Kad ir kaip būtų, J. Marcinkevičius parašė geros poezijos ir nusipelnė lietuvių tautai ir kultūrai tiek, kad nereikėtų parodomųjų ir didžiai neskoningų viešų moralinių jo teismų. Bet… Laisvame krašte žmonės turi teisę turėti kritišką nuomonę apie ką tik nori. Kas jau kas, o knygų autoriai ir tyrinėtojai – neabejotinai.
Nedarykime iš poeto, tapusio savo laiko ir epochos atspindžiu, disidento. Jis toks nebuvo. Sykiu simptomiška, kad autoriteto krizė Lietuvoje yra tokia gili, kad poetų neliečiamybę imasi ginti politikai. Žinoma, jie tai daro ne iš meilės literatūrai, o tiesiog legitimuodami istorinį pasakojimą apie savo partiją ir jos šventųjų galeriją.
Atminties karo fronte nieko naujo.
