Šaltais 1990–1991 m. per statistikos paskaitas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete ne iš karto supratau, kodėl mediana dažnai yra patikimesnis rodiklis už vidurkį. Arba kodėl ekonomistams, analizuojantiems didelius duomenų masyvus, patariama intervalus skaidyti į kvartilius ir decilius, taip pat kad ne visi pasiskirstymai yra normalieji. Tik vėliau suvokiau, jog visą ekonomiką apimančiame duomenų masyve (tarkime, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėtojai ir jų sumokamas mokestis) nėra bendrų tendencijų. Atskirus masyvo pogrupius veikia skirtingi veiksniai ir bet koks apibendrinimas geriausiu atveju yra sąlyginis. Bet priimant sprendimus neprotinga remtis sąlyginiu apibendrinimu.
Po sausio pabaigoje įvykusio Finansų ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) pasitarimo visuomenė buvo informuota, kad 2015 m. dideles pajamas (daugiau nei 12 tūkst. eurų per mėnesį) gaunančių gyventojų efektyvusis GPM tarifas sudarė vos 3,9 proc., o mažiau uždirbančių gyventojų siekė 10 proc. Žodis – ne žvirblis. Dažnas pilietis tikriausiai vėl patyliukais griežia dantį ant įsivaizduojamų turčių ir oligarchų. Toks pilietis nekaltas, kad mokėsi ne statistikos ir ekonomikos, o savo profesijos, ir nežino, iš kur VMI paėmė duomenis, kaip apskaičiavo vidurkius ir kodėl nepateikia aiškesnės statistikos.
Pradėkime nuo gyventojų, deklaravusių mažesnes vidutines mėnesines pajamas. Būtent deklaravusių, o ne uždirbusių – tai gali būti skirtingi dydžiai. Kiek ši grupė gavo vokeliuose ar pagal verslo liudijimus, arba kiek pajamų faktiškai gauta, bet jų neprivalu deklaruoti, VMI nežino. Kokią statistiką mato VMI? Daugiausia – deklaruotas ir apmokestinamąsias pajamas iš darbo užmokesčio, ligos pašalpas ir pan. Taip pat įvairias pajamas, gautas iš Lietuvos juridinių asmenų. Tačiau iš kitų gyventojų ar iš užsienio subjektų gautų sumų VMI dažniausiai nemato, nes žmonės (kartais tyčia, kartais ne) jų nedeklaruoja. Dar svarbu paminėti, kad kaip tik mažesnėms deklaruotoms pajamoms galima pritaikyti neapmokestinamųjų pajamų dydį. Būtent daugiausia dėl jo taikymo šitos gyventojų grupės vidutinis pajamų mokestis sudarė 10, o ne 15 proc. (įstatyme nustatytas tarifas) vidutinės mėnesinės visų deklaruotų pajamų sumos. Tačiau jeigu nežinome, kiek daugiausia šioje grupėje yra gaunančių darbo užmokestį, o kiek turinčių kitokių pajamų (pagal verslo liudijimus, šešėlinių, palūkanų už indėlius, pinigų iš užsienio subjektų ir t. t.), kokios kvalifikacijos ir profesijos ar šeiminės padėties šie žmonės, ką galime spręsti iš šios informacijos? Taigi nieko.
Dabar pakalbėkime apie gyventojus, deklaravusius didesnes vidutines mėnesines pajamas. Nežinant priežasčių, 3,9 proc. sumokėtų mokesčių iš pirmo žvilgsnio atrodo neteisinga, palyginti su 10 proc. Bet grįžkime prie informacijos šaltinio. Pavyzdžiui, kai gyventojas deklaruoja kokios nors rūšies turto pardavimą (tarkime, už 100 tūkst. eurų), jeigu tai apmokestinama, VMI gauna informaciją ne tik apie pardavimo pajamas, bet ir apie įsigijimo vertę (tarkime, 95 tūkst. eurų) bei pelną, kurį gyventojas realiai gavo per atitinkamą laikotarpį (tarkime, 5 tūkst. eurų). O jei pardavimas neapmokestinamas, pajamų deklaracijoje parodoma tik neapmokestinamųjų pajamų suma (100 tūkst. eurų). Nežinant įsigijimo vertės ir gauto pelno arba nuostolio, pajamos – beprasmis skaičius. Didžioji paslaptis yra tai, kad VMI neturi visos informacijos apie gyventojų parduoto įvairių rūšių turto įsigijimo vertę, nes kai sandoris neapmokestinamas pagal įstatymą, nebūtina jos deklaruoti. Nepamirškime, kad skaičius iškraipančias neapmokestinamąsias turto pardavimo pajamas gauna ne kokia nors privilegijuota turtingųjų kasta, o visi, parduodantys tam tikrą turtą, kuriam įstatyme numatytos lengvatos: gyvenamąjį būstą, įstatymo nustatytą laikotarpį išlaikytą kitą nekilnojamą turtą, kitokį neapmokestinamąjį turtą. Ir vėlgi nežinome, kokia jų profesija, šeiminė padėtis, kiek darbo užmokesčio ar kitų pajamų jie gavo.
Taigi, ką dabar žinome apie sumokėjusius 3,9 proc. pajamų mokesčio, apskaičiuoto pagal deklaruotas pajamas? Vėl nieko. O kur dar palūkanos, pradėtos apmokestinti tik nuo 2014 m., – juk ir 2015-aisiais gyventojai gavo daug pajamų iš palūkanų už seniau bankuose padėtus indėlius, taip pat už iki 2014 m. įsigytas obligacijas. Šitos neapmokestinamosios pajamos vis dar labai iškraipo visų GPM mokėtojų grupių pereinamojo laikotarpio duomenis ir kartu su aprašytais kitais poveikio atvejais bet kokį vidurkį padaro beprasmiu skaičiumi.
Nors 2016 m. ir rinkimų metai, atsargiai su vidurkiais, ponios ir ponai.
