Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 30 d.


KOMENTARAS
Atsitiktinis herojus
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

Įsivaizduokit, kad Trečiasis Reichas ne žlugo pralaimėjęs, bet liko gyvuoti dar dešimtmečiams. Po Hitlerio mirties jame įvyksta dalinės reformos, o paskui prasideda sąstingis. Devinto dešimtmečio viduryje į valdžią Berlyne ateina nacių biurokratas iš provincijos Michaelis Gorbachas. Iškalbingas ir energingas veikėjas bando reformuoti žlungančią nacių sistemą, pasitelkdamas "Öffenheit“ ir „Umbau“. Išvertus iš vokiečių kalbos, tai būtų vadinama „viešumu“ ir „pertvarka“, o rusiškai – „glasnost“ ir „perestroika“.

Tai nepavyksta. Trečiasis Reichas buvo pastatytas ant masinių žudynių, neapykantos, melo ir vagysčių pamato. Jį laikė baimė. Pašalinkite ją, ir 1991-aisiais visa tai subyrės. Po dešimtmečius trukusios okupacijos į pasaulio žemėlapį sugrįžta pusiau užmirštos šalys, tokios kaip Danija, Nyderlandai ir Austrija. M. Gorbachas pasitraukia į pensiją, kad parašytų sau naudingus memuarus ir pasirodytų picerijos reklamoje. Iš pradžių jis palaiko, bet vėliau kritikuoja Waldemarą Puschniką, buvusį SS karininką, tapusį naujosios Vokietijos Federacijos vadovu.

Šis minčių eksperimentas gali padėti įvertinti kito partinio biurokrato iš provincijos, Michailo Gorbačiovo, palikimą. Jis taip pat bandė reformuoti totalitarinę imperiją, bet galiausiai liko pažemintas tarp jos griuvėsių. Tačiau nors bijome sąvokos „reformų nacis“, „reformų komunistas“ mums atrodo priimtinesnis.

Po daugybės metų, per kuriuos sovietų vadovybė skleidė agresiją, sumišusią su puvimu, edukuotas, humaniškas ir bendradarbiaujantis M. Gorbačiovo požiūris išties buvo šviežiam oro gūsiui prilygęs pokytis. Vis dar prisimenu džiaugsmą, kurį sukėlė cenzūros pabaiga, politinės konkurencijos pradžia ir branduolinio karo šešėlio panaikinimas. Buvau džiaugsmingo demokratijos ir suvereniteto atgimimo tuometinėje Čekoslovakijoje ir Baltijos šalyse liudininkas.

Tačiau už šias stulbinančias permainas labiausiai reikia dėkoti žmonių, kurie kovojo už laisvę, kai atrodė, kad ji neįmanoma, drąsai, o ne tiems, kurie nenoriai pripažino ją, kai ji tapo neišvengiama. Tai, kad M. Gorbačiovo nepavykusi ir pavėluota gelbėjimo misija neturėjo jokių sėkmės šansų, yra priežastis švęsti. Kinijos komunistų partijos anksčiau ir geriau suplanuotos ekonominės reformos pasiteisino. Mes visi gyvename su pasekmėmis.

Vakarų panegirika velioniui M. Gorbačiovui atspindi įsišaknijusį palankumą Rytams. Sakydami, kad jis leido sovietų imperijai žlugti be kraujo praliejimo, netiesiogiai nepripažįstame daugybės kartvelų, latvių ir lietuvių, nužudytų ir sužeistų per nesėkmingus 1989–1991 metų susidorojimus, žmonėmis. Panašiai sprendimų priėmėjai Vakaruose, įskaitant tuometinį JAV prezidentą George'ą H. W. Bushą, sovietų imperijos pavergtas tautas ragino laikytis santūriai, sakydami, kad jų nepriklausomybės troškimas kelia pavojų M. Gorbačiovo gyvybiškai svarbioms reformų pastangoms.

Tiesa, kad M. Gorbačiovas kovojo su griežtosios linijos šalininkais. Tačiau jo tikslas visuose etapuose buvo toks pat kaip ir jų: išgelbėti blogio imperiją, o ne ją panaikinti. Jis paspartino planinės ekonomikos ir vienpartinės valstybės žlugimą ir šiek tiek nušvietė sovietinės praeities nusikaltimus. Jis nesusidorojo su kitais esminiais sovietinės sistemos elementais: pirmiausia su imperializmu ir plačia KGB įtaka. Jo palikimas: praėjus trisdešimčiai metų, sovietų ir šiuolaikinės Rusijos sistemų tęstinumo elementai užgožia skirtumus. Šių laikų rusų kalbos apie M. Gorbačiovą ir jo epochą atspindi nostalgiją sovietmečio šlovei ir realijoms, taip pat ambicijas jį atkurti.

M. Gorbačiovas galėjo pasinaudoti savo didžiuoju privalumu – užsienio gerbėjų būriu – ir perspėti dėl šio baisaus pavojaus. Tokie įtakingi vakariečiai, kurie taip globėjiškai ir bukai ignoravo gausius „rytų europiečių“ perspėjimus apie į agresiją ir represijas linkstančias Rusijos tendencijas, galėjo įsiklausyti į gerbiamo paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio balsą. Tačiau M. Gorbačiovas ilgus metus mieliau jungėsi prie nuoskaudų kupino ksenofobiško putinistų choro.

Jo tuštybė, jį persekiojusi nuodėmė, neleido dėl to ar bet ko kito apgailestauti.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2022 09 01 12:47
Spausdinti