Lietuva, bent jau trumpuoju periodu, yra saugi valstybė. Narystė ES ir NATO, Baltijos šalyse dislokuojamos sąjungininkų karinės pajėgos didžiausia išorės grėsme laikomai Rusijai brėžia ryškią liniją, už kurios baigiasi Vladimiro Putino avantiūrų riba.

Teroro rizika mūsų valstybėje irgi vertinama kaip itin maža, tačiau būti budrius verčia naujas išpuolių braižas, kai atakas rengia vieniši smogikai, ginkluoti peiliais ar sėdintys prie pagrobto sunkvežimio vairo. Būtent tokie nusikaltimai pastaruoju metu kelia panikos epidemiją Vakarų Europoje. Nerimas atslūgsta ir po netikėtų 2016-ųjų, kai Jungtinės Karalystės rinkėjai referendume pasirinko „Brexit“, o JAV prezidentu tapo tuomet atvirai Europą niekinęs ir Rusijos prezidentui V. Putinui simpatizavęs Donaldas Trumpas. Šalto britiško dušo išmaudytas Senasis žemynas, atrodo, mobilizavosi. Nors populizmo grėsmė išlieka didelė, ES šalininkai galėjo lengviau atsikvėpti ir po rinkimų Nyderlanduose (Geerto Wilderso Laisvės partija padidino mandatų skaičių, bet nelaimėjo), ir po pirmojo prezidento rinkimų turo Prancūzijoje, kuriame į priekį išsiveržė ES ir NATO gerbėjas Emmanuelis Macronas. D. Trumpas greičiausiai liks nenuspėjamas visą kadenciją, bet, netikėtai nugriaudėjus amerikiečių raketų salvei Sirijoje, jį sunku įtarti akla meile Rusijai. Tačiau, kaip rašoma šiame žurnalo IQ numeryje, didelių saugumo iššūkių Lietuvai kelia ne tik už šalies vartų tūnantis priešas. Ne mažiau svarbus pačios visuomenės atsparumas, kurį reikėtų vertinti gerokai plačiau nei gebėjimą atsispirti Rusijos propagandai.

Itin svarbus visuomenės atsparumas, kurį reikėtų vertinti gerokai plačiau nei gebėjimą atsispirti Rusijos propagandai.

Vienas esminių atsparios visuomenės bruožų yra kritinis mąstymas. Šioje srityje Lietuva turi didžiulių problemų, nes kritinio mąstymo stoka siekia pandemijos mastą. Naujausias šokiravęs atvejis, kai vienoje Telšių gimnazijų tikybos mokytoja per pamoką paaugliams į galvas grūdo homofobinį šlamštą, yra šiurpi iliustracija, kad švietimo sistema atvira šarlatanams ir mitų skleidėjams, bet užsiverianti prieš iniciatyvas ir kūrybiškumą. Galbūt tikybos pamokų mokyklose apskritai reikėtų atsisakyti ir, užuot įvedus papildomas etnologijos pamokas, kaip siūlo dabartinės valdančiosios daugumos dvasinis lyderis Ramūnas Karbauskis, ypatingą dėmesį skirti moksleivių žiniasklaidos raštingumui ugdyti. Parengti efektyvią programą, kai kritinio mąstymo stoka užsikrėtusi ne tik nemenka suaugusiųjų dalis, bet ir daugelis žurnalistų, neatrodo paprasta užduotis. Tačiau jei pavyktų, būtų svari investicija į Lietuvos ateitį. Kitas svarbus atsparios visuomenės bruožas – politikų ir biurokratų atskaitomybė. Šioje srityje Lietuva yra ištisa vilkduobių zona. Viešasis sektorius daug kur netoli pažengęs nuo sovietmečio lygio, o valdžios požiūris į mokesčių mokėtojų pinigus – nusikalstamai atsainus. Tai patvirtina ir tokios smulkmenos, kaip parlamentinių lėšų švaistymas (kai kuriais atvejais – tiesiog vagystės) gėlėms pirkti, ir gerokai didesnę žalą darantis biurokratinis teroras, dažnai pasitelkiant teisėsaugą, verslo grupių interesams aiškintis. Žinomo verslininko Arvydo Avulio ir „Žalgirio“ stadiono Vilniuje istorija yra vienas garsiausiai nuskambėjusių pastarojo meto pavyzdžių. Tačiau jų yra ir daugiau, bet nebūtinai su laiminga pabaiga, – ne visi verslininkai tokie įtakingi, kad jų stotų ginti meras, kitiems, deja, vis dar tenka atsimušinėti nuo gangsterius primenančių savivaldybių politikų reketo. Trečia visuomenei atsparumo įgyti trukdanti infekcija yra socialinė atskirtis. Sauliaus Skvernelio Vyriausybė žada negailėti jėgų jai mažinti, tačiau vien perskirstant biudžeto lėšas iš vienos kišenės į kitą to padaryti nepavyks. Vyriausybė turėtų išmokti keletą pamokų, kurių svarbiausia – požiūris į verslą. Būtent verslas yra geriausias valdžios sąjungininkas, bet dabartiniai valdantieji su juo dažnai elgiasi lyg su priešu. Tai jau parodė akla kova su alkoholio vartojimu. Ji kol kas apsiriboja draudimais vietos prekybininkams ir gamintojams, kurie bus priversti naikinti darbo vietas ir susidurs su išaugusiu šešėlinio verslo konkurencingumu. S. Skverneliui nekenktų prisiminti natūralios atrankos dėsnius ir nuo piktnaudžiavimo pašalpomis atjunkyti tam tikras socialines grupes, taip pat, kad ir kaip tam prieštarautų R. Karbauskis, atskirti pasmerktus žlugti regionus nuo turinčių potencialo tapti plėtros ir gerovės centrais. Tai bent provincijos gyventojams sukurtų alternatyvų darbo ieškotis aplinkiniuose miestuose, užuot pirkus „Ryanair“ bilietą į vieną pusę. Tokie sprendimai, be abejonės, sulauktų nepasitenkinimo ir keltų riziką premjero reitingams. Tačiau vertinant ilguoju laikotarpiu atsipirktų pirmaisiais tvaraus šalies saugumo dividendais. Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius