Pamenate kultinio filmo „Traukinių žymėjimas“ herojaus monologą? „Pasirink sumautai didelį televizorių, pasirink skalbimo mašiną, automobilį, kompaktinių diskų grotuvą, gerą sveikatą, žemą cholesterolį, fiksuotųjų palūkanų būsto paskolą, medicinos draudimą...“ Šis monologas, spėju, turėjo įkąsti vartotojų visuomenei ir tokio gyvenimo beprasmybei.

Jei Ewano McGregoro veikėjas iš 1996 m. atkeliautų į 2017-uosius (šiemet sukurtas „Traukinių žymėjimas 2“), rastų pasikeitusį pasaulį. Reguliavimo kur kas daugiau nei prieš 20 metų. Automobilius riboja griežti išmetamųjų dalelių kiekio reikalavimai. Būsto paskolas reguliuoja atsakingo skolinimo taisyklės. Skalbimo mašinas ir televizorius – energijos efektyvumo reikalavimai. Net žemas cholesterolis ir tas greitai bus ne pasirinkimo, o prievolės reikalas, nes Lietuvoje jau parengti teisės aktų projektai, ribosiantys transriebalų kiekį maiste. Ironiška, bet finansiškai laisvėjančius žmones vis labiau riboja mūsų išrinkti politikai. Valdžiai negana, kad nuo mūsų pajamų nuskaičiuoja 40 proc. mokesčių. Nebeužtenka jai ir to, kad visi produktai dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) yra penktadaliu brangesni. Maža ir to, kad nustatytas toks didelis degalų, alkoholinių gėrimų ir tabako akcizas, kad didesnę kainos dalį sudaro ne produktas, o mokesčiai. Tačiau į sceną netrukus turėtų žengti saldžių produktų mokestis, vėliau, spėju, ir mokesčiai konkretiems maisto produktams, kurie, anot valdžios, yra nesveiki... Ironija yra tai, kad visi šie mokesčiai ypač regresyvūs, t. y. nutaikyti į žmones, kurių pajamos mažiausios. Saldumynų mokesčio logika – labai paprasta: pabrangus saldainiams, jautriai į kylančias kainas reaguojantys žmonės jų pirks mažiau. O į maisto kainos pokyčius skausmingiau reaguoja gaunantys mažesnes pajamas.

Ironija yra tai, kad visi šie mokesčiai ypač regresyvūs, t. y. nutaikyti į žmones, kurių pajamos mažiausios.

Dar didesnė ironija, kad, jei maistas brangsta dėl objektyvių priežasčių, t. y. pokyčių rinkoje, politikai krūtine puola į barikadas, garsiai kritikuoja rinką, „beširdžius verslininkus“ ir ekonominę realybę, neva skriaudžiančią silpniausius visuomenės narius. Tačiau cukraus ir į jį panašūs mokesčiai skaudžiausiai palies būtent mažiausiai uždirbančius. Visas šis noras nurodinėti, ką suaugę žmonės turėtų dėtis į burną, vadinamas paternalistine politika. Arba valstybe Freken Bok. Pamenate šį personą iš „Mažylio ir Karlsono“? Gyvena tavo namuose, tu jai moki, kad ji palaikytų švarą, o Freken Bok pradeda aiškinti, kad bandelės – nesveika, ir bando įvesti savo tvarką. Visai kaip šiandienė mūsų valdžia. Ilgą laiką šaipėmės iš vakariečių ir jų absurdiškų taisyklių, bet dabar nebėra ko juoktis. Turime visas ES taisykles ir dar krūvą savų. Ginčas apie alkoholio kontrolę yra geras pavyzdys. Jau dabar pas mus taisyklės vienos griežčiausių (didelis akcizas, ribojama reklama, pardavimo laikas ir t. t.), tačiau valdžia naujas kuria tokiu tempu, lyg gyventume išvis be taisyklių ar ribojimų. Ateityje gali būti dar blogiau. Yra bent keletas kanalų, kuriais valdžia veršis į mūsų asmeninį gyvenimą. Pirma, per jau minėtą paternalistinę politiką. Draudimai, ribojimai ir taisyklės bus kuriami argumentuojant, kad tau pačiam nuo to bus tik geriau. Paprastas pavyzdys: draudimas rūkyti, nes tai kenkia aplinkiniams, yra draudimas dėl neigiamo išorinio poveikio, t. y. tavo veiksmų poveikio kitiems. Draudimas rūkyti, nes tabakas kenkia tau pačiam, – jau paternalizmas. Šis skirtumas yra svarbus. Tik paternalistiniu argumentu galima suaugusiam žmogui uždrausti valgyti bandeles. Nes mano bandelių valgymas kitiems nekenkia. Kitas grėsmės šaltinis – vadinamasis viešųjų finansų argumentas. Paprastai tariant, jei valstybė moka už tavo gydymą, ji gali reikalauti, kad gyventum sveikai ir nevalgytum bandelių. Nors šis argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas ir įtikinamas, iš tikro jame daug nelogiškumų. Individas neprašo valstybės mokėti už jo gydymą. Individas net neturi pasirinkimo nepirkti valstybinio sveikatos draudimo ir vietoj jo draustis privačiai. Nacionalizavus sveikatos apsaugos finansavimą, kitas žingsnis yra nacionalizuoti gyvenimo būdą. Gal ne už kalnų diena, kai pensininkams ar bedarbiams, t. y. žmonėms, kuriuos neva išlaiko valstybė, gali būti pradėta nurodinėti, ką pirkti, o ko ne. „Viešųjų finansų argumentas“ šiuo atveju puikiai tiks. Kodėl valdžia nori viską drausti? Kokios priežastys? Jos įvairios: nuo pagrįstų iki nelogiškų. Bet turbūt valdžioje yra žmonių, kurie tiesiog nori reguliuoti kitų gyvenimus. Tad čia vėl tinka „Traukinių žymėjimo“ išmintis: „Kam reikalingos priežastys, kai yra heroinas.“ Gal reguliavimas tiesiog veža? Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas