„Pasiekta riba“, – po teroro išpuolio ant Londono tilto paskelbė Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May. Dabar akivaizdu, kad beveik pusės gyventojų, birželio 8 d. dalyvavusių parlamento rinkimuose, nuomone, šalies vadovė irgi pasiekė tam tikrą ribą, nes jos Konservatorių partija neteko daugumos. Vis dėlto persvaros neturi nė viena politinė grupė. Visa tai rodo, jog britams jau gana ir imigrantų, ir taupymo politikos, ir daugybės kitų dalykų. Pastarieji rinkimai dar labiau suskaldė šalį. Praėjusių metų referendumas dėl išstojimo iš ES parodė, kad gyventojai nevienodai vertina narystę Bendrijoje: sprendimas pasitraukti priimtas tik nedidele persvara. Po šių metų parlamento rinkimų dar prisidėjo labiau tradicinė kairiųjų ir dešiniųjų atskirtis. Visuomenės nepasitenkinimu dėl konservatorių apkarpyto biudžeto pasinaudojo atsigaunanti Leiboristų partija.

Visuomenės nepasitenkinimu dėl konservatorių apkarpyto biudžeto pasinaudojo atsigaunanti Leiboristų partija.

Norėdami suprasti dabartinę politinę atmosferą, įsivaizduokite keturių langelių lentelę, kurioje vieną langelį užima likti ES ir mažinti biudžetą norintys atstovai, kitą – likti ES ir plėsti ekonomiką pageidaujantys politikai, trečią – už šalies pasitraukimą iš ES ir biudžeto mažinimą pasisakantys parlamentarai, o ketvirtą – atstovai, kurie taip pat norėtų pasitraukti iš ES bei skatinti ekonomikos plėtrą. Šių keturių laukelių neįmanoma susumuoti į nuoseklias puses, todėl nėra galimybės suprasti, kaip mąstė rinkėjai, balsuodami už vieną ar kitą politinę jėgą. Tačiau gana akivaizdu, kas visuomenei neįtiko. Nėra jokių abejonių dėl dviejų aukų. Pirmoji – tai taupymas, kurio atsisakyti ketino net konservatoriai. Viešųjų išlaidų mažinimas siekiant subalansuoti biudžetą buvo pagrįstas klaidinga teorija ir nepasiteisino. Ryškiausias rodiklis – 2010–2016 m. finansų ministro Geroge’o Osborne’o nesugebėjimas pasiekti išsikeltų biudžeto tikslų. Deficito turėjo nelikti iki 2015 m., po to iki 2017 m., o dar vėliau – iki 2020–2021 m. Dabar jokia vyriausybė nesiryš kalbėti apie konkrečias datas. Minėti tikslai grįsti mintimi, jog „patikima“ deficito mažinimo programa taip sustiprins verslo pasitikėjimą, kad jis atsvertų neigiamą paties taupymo poveikį. Esama nuomonių, jog tikslai nebuvo patikimi. Tačiau jie tokie ir negalėjo būti: deficitas nemažės, jei ekonomika nekils, o realus ir planuojamas biudžeto mažinimas visada stabdo ūkio augimą. Visuotinai sutariama, kad taupymas ekonomikos atsigavimą atidėjo kone trejais metais, todėl sumažėjo realiosios pajamos ir padaryta apčiuopiama žala svarbiausioms viešosioms paslaugoms, kaip antai vietos valdžiai, sveikatos priežiūrai ir švietimui. Taigi, galima tikėtis, kad žūtbūtinių bandymų subalansuoti biudžetą bus atsisakyta ir nuo šiol deficitui bus leidžiama koreguotis pagal ūkio būklę. Antroji auka yra nevaržoma imigracija iš ES. Už šalies pasitraukimą iš Bendrijos pasisakančių gyventojų reikalavimas kontroliuoti sienas buvo nukreiptas prieš nevaldomą ekonominių migrantų srautą iš Rytų Europos. Vienaip ar kitaip, į šį pageidavimą teks atsižvelgti. Kai ES daugiausia sudarė Vakarų Europos valstybės, migracija Bendrijoje buvo gana menka. Tai pasikeitė priėmus buvusias komunistines šalis, kuriose gyventojų pajamos palyginti žemos. Dėl migracijos srautų sumažėjo darbo jėgos poreikis priimančiose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje bei Vokietijoje, ir išaugo migrantų pajamos. Bet šie pranašumai negalioja vykstant nevaldomai migracijai. Harvardo universiteto mokslininko George’o J. Borjaso ir kitų tyrimai leidžia manyti, kad grynoji imigracija mažina konkuruojančios vidaus darbo jėgos užmokestį. Garsiausias G. J. Borjaso tyrimas atskleidžia neigiamą poveikį vidaus darbuotojų atlyginimams dėl vadinamųjų Marielitos – 1980 m. masiškai į Majamį atsikėlusių kubiečių. Šiomis baimėmis nuo seno grindžiamas nepriklausomų valstybių noras kontroliuoti imigraciją. Šią teisę palaikantys argumentai sustiprėja, kai priimančiose šalyse jaučiamas darbo jėgos perteklius, kaip yra daugelyje Vakarų Europos valstybių nuo 2008 m. krizės. Palaikydami Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES, gyventojai iš esmės reikalauja atkurti šalies sienų suverenumą. Aptariant šį klausimą sunkiausia įrodyti politinį teisėtumą. Iki naujųjų laikų rinkos daugiausia būdavo vietinės ir gerai apsaugotos nuo pašaliečių, net nuo gretimų miestų. Nacionalinės rinkos atsirado tik naujaisiais laikais. Bet visiškai neribotas prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas suvereniose valstybėse tapo įmanomas tik išpildžius dvi sąlygas: augant nacionalinei tapatybei ir atsiradus nacionalinei valdžiai, gebančiai užtikrinti saugumą nelaimės atveju. ES neišpildo nė vienos iš šių sąlygų. Jos gyventojai visų pirma yra nacionalinių valstybių piliečiai. Piliečių ir valstybių sutarties, nuo kurios priklauso nacionaliniai ūkiai, neįmanoma atkartoti europiniu lygmeniu, nes nėra tokio reiškinio kaip Europos valstybė, su kuria būtų galima sudaryti tokį susitarimą. Primygtinis ES reikalavimas, kad norint įstoti į Bendriją privaloma užtikrinti laisvą darbo jėgos judėjimą, yra geriausiu atveju pirmalaikis. Jį teks sušvelninti ne tik tariantis dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES, bet ir visai Bendrijai. Tad kuo baigsis chaotiški Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų rezultatai? Th. May ilgai neišliks ministre pirmininke. Kartą G. Osborne’as ją pavadino „vaikštančia numirėle“ (žinoma, užmiršo pridurti, kad prie nuopuolio prisidėjo ir jo taupymo politika).

Tad kuo baigsis chaotiški Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų rezultatai? Th. May ilgai neišliks ministre pirmininke.

Jau dabar aišku, kad protingiausias sprendimas neįmanomas: koalicinė konservatorių ir leiboristų vyriausybė su, tarkime, ministru pirmininku Borisu Johnsonu ir jo pavaduotoju Jeremy Corbynu. Tokia vyriausybė patvirtintų dvejų metų programą iš vos dviejų punktų: pasiekti „švelnų“ susitarimą su ES dėl Didžiosios Britanijos išstojimo ir parengti plačią viešųjų investicijų programą būsto, infrastruktūros ir ekologiškos energetikos srityse. Ši investicijų programa reikalinga, nes kylant potvyniui išplauktų visi laivai. Be to, klestinti ekonomika sumažintų priešiškumą imigracijai, todėl Didžiajai Britanijai būtų lengviau susitarti dėl protingų migracijos reguliavimo sąlygų. Ir kas žino, jei derybos privers ES persvarstyti savo įsipareigojimą dėl laisvo darbo jėgos judėjimo, galbūt paaiškės, kad reikšmingiausias Didžiosios Britanijos pasitraukimo padarinys bus ne šios šalies išstojimas, o narystės ES sąlygų peržiūrėjimas. Robertas Skidelsky yra Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų narys ir Voriko universiteto politikos mokslų garbės profesorius