Asmeninis archyvasJei piniginėje turite kelis grynųjų pinigų banknotus, išsitraukite juos ir žvilgtelėkite į kairįjį kamputį viršuje. Kieno parašą ten matote? Jei banknotas kiek senesnis – Mario Draghi, jei naujesnis – Christine Lagarde. Europos Centrinio Banko (ECB) vadovo parašas ant kiekvienos euro kupiūros ten yra ne veltui. Tai reiškia, jog centrinis bankas savo vardu prisiima įsipareigojimą, kad ant šio lapelio užrašyta vertė bus garantuojama.
O dabar išsitraukite banko kortelę. Ar ant jos matote ECB vadovo parašą ar kitą su centriniu banku siejamą simbolį? Ant manosios – tik užrašas, kad kortelė išduota vieno iš Lietuvoje veikiančių bankų ir licencijuojama vienos iš kredito kortelių bendrovių. Šią nusistovėjusią praktiką, kad įsipareigojimą už kasdieniuose atsiskaitymuose naudojamus elektroninius pinigus prisiima tik komerciniai bankai, o ne centrinis bankas, Europos Komisija siekia pakeisti. Praėjusiais metais ji pateikė teisinį pasiūlymą dėl skaitmeninio euro sukūrimo.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Dabartinėje finansų sistemoje egzistuoja dviejų formų pinigai: centrinio banko pinigai ir komercinių bankų pinigai. Centrinio banko pinigai apima fizinius pinigus (banknotus ir monetas) ir atsargas, kurias komerciniai bankai laiko centriniame banke. Kaip jau išsiaiškinome, ECB inicialai ant jų reiškia centrinio banko įsipareigojimą už ant jo numatytą vertę. Atlikdami mokėjimus grynaisiais mes paprasčiausiai perleidžiame šią rašytinę garantiją kitam asmeniui, o už tai mainais gauname prekes arba paslaugas.
ECB yra monopolininkas, kurį nuo žlugimo visada saugos valstybės narės, todėl jo atėjimas į mažmeninių indėlių rinką iškreiptų konkurenciją finansų sektoriuje.
Technologijoms vis labiau tobulėjant, kasdieniuose atsiskaitymuose naudojami kitos formos pinigai – elektroniniai. Jie krinta į komercinių bankų krepšelį. Šie pinigai gali būti sukuriami, kai bankai išduoda paskolas klientams. Arba kai klientai įneša grynuosius ir atsidaro sąskaitą. Taip jie perleidžia komerciniam bankui centrinio banko įsipareigojimą, o mainais gauna komercinio banko įsipareigojimą elektronine forma.
Kai kartu su kolegomis užsisakote pietus darbe ir naudodamiesi internetine bankininkyste atliekate mokėjimą už atvežtą maistą, tiesiog išsiunčiate elektroninę „žinutę“ savo bankui ir nurodote jam perleisti jūsų turimą komercinio banko įsipareigojimą kitam asmeniui. Taip skaičiukai skaitmeninėje erdvėje tampa nebe jūsų, o pietus užsakiusio kolegos nuosavybe. Tai reiškia, kad, kaip ir grynųjų pinigų atveju, rašytinė garantija yra perleidžiama kitam asmeniui.
Skirtumas tik toks, kad šiame procese centrinis bankas nedalyvauja. Pavyzdžiui, kai atsiskaitote banko kortele, jūs iš esmės perduodate savo banko įsipareigojimą garantuoti vertę gavėjo bankui, naudodamasis vien privačių įmonių priemonėmis ir technologijomis. Atsakau į anksčiau iškeltą klausimą – ant savo mokėjimo kortelės (kol kas) nerasite ECB inicialų, nes elektroninių pinigų sistemoje veikia tik privatūs rinkos dalyviai, kurie ir prisiima įsipareigojimą kliento atžvilgiu, kad vertės apskaitymas vyks teisingai ir pagal susitarimą.
Mažmeninei prekybai pritaikytos centrinio banko skaitmeninės valiutos (angl. central bank digital currency – CBDC), arba šiuo atveju skaitmeninio euro, įvedimas iš esmės pakeistų šią sistemą. Atsakomybė tiesiogiai centriniam bankui tektų ne tik už fizinius grynuosius, bet ir už elektroninėje erdvėje apskaitomus pinigus. Šis pokytis reikštų komercinių bankų kaip tarpininko vaidmens poreikio eliminavimą virtualioje pinigų sistemos dalyje.
Iš pirmo žvilgsnio skaitmeninis euras atrodo tik kaip dar viena atsiskaitymo alternatyva. Tačiau yra ne visai taip. ECB yra monopolininkas, kurį nuo žlugimo visada saugos valstybės narės, todėl jo atėjimas į mažmeninių indėlių rinką iškreiptų konkurenciją finansų sektoriuje. Reikšmingai vartotojų daliai išsiėmus komerciniuose bankuose laikomus indėlius ir pervedus į savo CBDC sąskaitą, augtų privačių finansų rinkos dalyvių bankroto rizika, nukentėtų ne tik mokėjimo paslaugų, bet ir paskolų gyventojams ar verslui galimybės.
Be to, priešingai, nei dažnai yra pristatoma, technologiniu požiūriu skaitmeninio euro įvedimas nebūtų jokia inovacija. Jis būtų kuriamas remiantis jau egzistuojančiais išradimais. Todėl vargu ar centrinis bankas vartotojams galėtų pasiūlyti reikšmingai patrauklesnę ir patogesnę mokėjimo priemonę. Juo labiau skaitmeninio euro sistemos ir infrastruktūros kūrimas ir palaikymas pareikalaus reikšmingų finansinių investicijų, kurias padengti teks visiems euro zonos mokesčių mokėtojams. Abejotina, kad patirties šioje veikloje iki šiol neturėjusi valstybės įstaiga gali pasiūlyti vartotojams patrauklesnę paslaugą už mažesnę kainą negu privatūs rinkos dalyviai.
Europiečiai turėtų įvertinti, ar valstybės įsikišimas į šiuo metu veikiančią ir mokėjimo paslaugų įvairovę siūlančią finansų rinką jiems bus naudingas. ECB „parašo“ atsiradimas ant skaitmeninėje erdvėje esančių skaičiukų nėra tik technologinis sprendimas. Tai yra principinis postūmis link didesnio valstybės dalyvavimo ekonomikoje.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
