FotobankasMartyno Mažvydo bibliotekoje praėjusį pirmadienį pristatytas Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas apie 1990 m. Baku žudynes pagal R. Dabruko ir kitų drąsių operatorių medžiagą.
Baku sausis ir po metų – Vilniaus sausis. Yra politikuojančių istorikų, kurie sako, jog tai visai kas kita.
Ne visai ir ne kas kita. Priešas agresorius buvo tas pats. Ir hibridinė metodika parengta deržavos centre. Tikslas tas pat – išsaugoti deržavą. Tiesiogiai žudantis Raudonosios armijos ginklas prieš beginklius laisvės gynėjus – tas pat. Sužalotų jaunuolių lavonai ir motinų raudos sukrečia taip pat. Melo ginklas (ekstremistai, valstybės priešai, grėsmė gyventojams rusams) tas pats.
Informacinės gynybos ir tarptautinio dėmesio ten stigo dar labiau. Kažkoks SSRS užkampis, vidaus reikalai... Gorbačiovas tvarkosi... Tačiau KGB nepavyko įvelti aukštosios azerų musulmonų dvasininkijos (KGB žargonu – musdvasininkų), vaizduoti „islamistų" maišto.
Mūsų erdvėje nebuvo kaip kurstyti lenkų katalikų prieš katalikus lietuvius. Tad Lietuvoje – neva „nacionalistų" maištas, vietinė ( Kauno!) mafija norinti pasipelnyti iš Sovietijos sunkumų ir sumaišties, gerojo M. Gorbačiovo gerųjų reformų priešai... (KGB instrukcijos, ką platinti užsieny).
Azerbaidžane jų Liaudies frontas realiai periminėjo demoralizuotą, nekenčiamą valdžią, atidarė šalies sieną į pietus (ten irgi azerai), galėjo tapti pirmąja sovietų „respublika" skelbiančia bent sostinėje nepriklausomybę nuo Maskvos. (Panašu į Budapeštą). Sostinė matė jai gręsiantį, Vilniaus nusikaltėliui maršalui D. Jazovui vadovaujant, sovietų armijos puolimą – invaziją į Baku tarsi „priešo" miestą; gyventojai tad statė barikadas ir telkėsi gintis plikomis rankomis. Kažkas pažįstama. Į juos šaudė, nors jie nešaudė ir buvo net priblokšti – kaip tai galima?! Nužudyta 137.
Planingai naudotas etninio kiršinimo ginklas. Neva azerai skriaudžia ir žudo armėnus (taip pat rusus – filme liudininkai neigia), kuriuos būtina ginti. (Prisiminkim Ukrainą). Armėnų liaudies frontas viešu pareiškimu (yra filme) pasmerkė broliškos tautos žudynes, kurias užtaisė sovietija - M. Gorbačiovas. Įvertino kaip nepagrįstą ir neteisėtą įsiveržimą į kitą šalį. Sovietija - į Azerbaidžianą. Jokie čia taikdariai, tik deržavininkai, besimėgaujantys smurto papročiais ir tariamai neatremiama jėga.
Lietuvos Sąjūdis, kartu su latvių ir estų nepriklausomybės Frontais, tada sukvietė armėnus ir azerus, jų Frontus, į Rygą pasitarimui – deryboms, kaip veikti už demokratiją ir nesileisti supjudomiems. Sukurkit tarpusavio informacijos kanalus, aiškinkitės patys dėl kiekvieno neva tautinio incidento, kad visi matytų, jog tai kagėbinės provokacijos arba kvailių pasikarščiavimai – šiukštu nepulkite keršyti... Deja, iki sovietų agresijos Baku bebuvo likę suskaičiuotos dienos.
Žinojom apie metodus, juk ir mums Vilniaus krašte grasino padaryti „Karabachą"... Tik Lietuvos lenkai buvo protingesni. Deja, armėnų „Karabacho komitetas" jau buvo nutaręs ginkluotis ir klausimus spręsti jėga. Po 30 metų tai kruvinas Kremliaus triumfas. Tikėkimės, laikinai, nes tik „Europos taika", ne „Maskvos taika", gali spręsti ir gydyti tokias žaizdas.
O jau po mėnesio, 1990-jų vasarį, kai Lietuvoj ėjom į Nepriklausomybės mandato rinkimus, tolimojoje Tadžikijoje, Dušanbe mieste, driokstelėjo Baku atgarsis. Provokatoriai panaudojo vietos chuliganų priešiškumą armėnų pabėgėliams – 200 šeimų būtinai reikėjo išvaryti iš miesto! – ir VRM bei armijos taikdariai ėmėsi ginklo. Pretekstas: neva reikalavimai skelbti Islamo respubliką, jos galva skirti B. Karimovą. Žuvo 23, sunkiai sužeista apie 400 piliečių.
Taip byrėjo, taškydamasis kraujais, Stalino tvarinys. Galas jam atėjo, Baltijos tautoms jau atgavus visą ir tarptautiškai pripažintą nepriklausomybę, Rusijoje laimint demokratijai, kai istoriniame Belovežo susitikime 1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai parašais konstatavo, jog SSRS LIOVĖSI EGZISTAVUS.
Tą sutartį – dėl transformacijos į NVS – tuoj ratifikavo dar formaliai tebebuvusios sovietinės respublikos, parlamentų balsavimais panaikindamos senąją prievartinę SSRS sutartį. Rusija tai padarė 1991 m. gruodžio 12 d. Lietuva iškart nuoširdžiai pasveikino Rusiją.
Svaičiotojams žinotina. Kelyje į tautų laisvę lieka trys žėruojančios gairės – Tbilisi 1989, Baku 1990 ir Vilnius 1991.
Verta viską prisiminti, ypač kai matom naujųjų Kremliaus istorikų skleidžiamas „kvapnias" miglas apie tautų proveržį į laisvę kaip tariamą Stalino gėrio imperijos katastrofą, kurią sukėlę Vakarų imperialistai ir nelemtieji liaudies priešai, visokie sąjūdininkai.
