Vytis SnarskisKadangi netikiu antgamtiniais stebuklais, paranormaliais reiškiniais, ufonautais, poltergeistais, todėl neišeina įtikėti, kad valstiečiai, kurių nesiverčia liežuvis vadinti nei žaliaisiais, nei politikais, sugebėtų įkurti banką. Jei įvyktų stebuklas ir tas bankas kažkaip susikurtų pats – netikiu, kad visų galų profesionalų sustrateguotas darinys klestėtų ilgai ir laimingai.
Kadaise prezidentė Dalia Grybauskaitė kandidatus į ministrus egzaminuodavo – ar gerai tie moka angliškai. Sumanymas progresyvus, nors nuotarptautinio masto šaudė tū šaudė pykštelėjimų neapsaugojo.
Galėtų prezidentas Gitanas Nausėda nepasikuklinti ir paegzaminuoti aktyviausius banko entuziastus. Smalsumo dėlei pasidomėti, ar prelegentai skiria banką nuo banketo? O nuo bankūcheno? Ar geba bendrais bruožais nusakyti, kuo skiriasi bankrotas nuo domkrato? Pasikalbėjęs valandėlę kitą apie reikalo rimtumą, gal ir persigalvotų.
Bet jei už viso to stovi plataus profilio teologė Agnė Širinskienė, entuziazmas išblėsti neturi teisės. Niekas nėra matęs jos su bizūnu, tačiau vis viena visi jos prisibijo. Todėl bankas bus steigiamas.
Neišvengiamai bus susidurta su įvairiausiomis rizikomis ir iššūkiais. Nes Lietuva – kryždirbių, o ne bankdirbių tauta. Nors kadaise mes, kaip ir broliai latviai, buvom pagavę bankdirbystės šišą. Gariūnmečiu, Maskolių Mago Mavrodžio (MMM) fokusų laikais, ir pas mus buvo populiari sportinė rungtis – įsteigti banką, surinkti indėlius ir dingti. Arba užsilenkti iš vakaro atidavus indėlį premjerui – kas geresnio – Adolfui Šleževičiui.
Išlikę suskandinavėjo. Tik „Snoras“ su Ūkio banku patraukė savu keliu – ilgai ir efektingai išsidirbinėjo, bet taip galima tik tiems, kas turi stogą Maskvoje. Reikia turėti bumagą, kad priims ir paslėps, kai prašmatni karieta krizės vidurnaktį atvirs atgal į moliūgą. Ramūnas Karbauskis gal ir turi užsitarnavęs tokią bumagą, bet nemanau, kad degtų noru prisidirbti tiek, kad tektų ja naudotis. Nuobodu dabar Rusijoje. Visi prakutę rusų verslininkai ir patriotai ieško atsarginės stabilesnės tėvynės. Pradžioje vaikus su žmonomis išsiunčia studijuoti, po kurio laiko ir patys iškiūtina pas prakeiktus pindosus ar jų pakalikus. Milijardieriai, opozicionieriai, propagandistai – visi skuodžia būriais. Skuost į Rusiją tuo metu, kai iš jos visi bėga – net valstiečiui užteks proto taip nesielgti.
Vytis SnarskisVadinas, nei„2noro“, nei „2ukio“ bankų variacijų nebus.
Bus steigiama šis tas kukliau. Kad griūtis nebūtų tokia skausminga ir kiltų kuo mažiau triukšmo. Pavyzdžiui, įsteigti kiekvienoje parapijoje ar kiekvienoje miško urėdijoje po bankelį. 10 proc. sulauks pirmojo gimtadienio. Vienas kitas – antrojo. Gal kuris nors per stebuklą ištemps iki kitos pasaulinės krizės.
Kad sektoriuje nekiltų nereikalingų sumaiščių, reikia įvesti tris griežtas taisykles. Pirma – jokios elektroninės bankininkystės. Pinigai turi būti gryni, dengti gintariniais babos karoliais, lininėmis staltiesėmis ir tautiniu bioetanoliu. Antra taisyklė – jokios konkurencijos, jokių reklamų. Nes konkurencinė pasiutpolkė sukelia pražūtingą sumaištį. Visi paslaugų ir bankų mokesčiai, procentai už indėlius ir paskolas – konfidenciali informacija. Besaikis konkuravimas atitraukia žmones nuo darbų. Štai sužinos šiliniai dzūkai, kad Mosėdžio ir Darbėnų paviete palūkanos kelissyk riebesnės, tai ir patrauks visi metę šakes bei akėčias į kitą Lietuvos pakraštį savo indėliais nešini. Kiek arklių bus nuvaryta, kiek salerkos išdeginta, kiek darbadienių sugadinta. Jokie pinigai neatperka ramios galvos. Trečia taisyklė – į bankininkus priimti tik tokius, kurie neturi B kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Nes, pastebėta, bankininkams nuo įtampos darbe išsivysto tokia silpnybė – nežinia už kokius pinigus prisipirkti poršė ir ferarių. Matėm tokių atvejų. Tegu jodinėja ant kumelių ir mina pedalus – bankai bus tvaresni.
Ir svarbiausia – nereikia iš finansų įstaigų per daug tikėtis. Gali atsibusti vieną rytą ir 300 km spinduliu neberasti nė vieno filialo, nė vieno bankomato. Nes jei valstiečiai sugeba net saviškius išvesti iš kantrybės, kad tie skuostų į opoziciją, vadinasi, vieną gražią dieną jų entuziazmas įveiks skandinavus. Liks skubiai suręsti parapiniai vienkartiniai bankeliai. Tam kartui. Bankartai ir bankartėliai.
Iki rinkimų – beveik metai. Jei ir toliau tokiu pagreičiu vyks progresas, pavasariop važiuosim grynintis vaučerių ir obligacijų į Ariogalos–Betygalos–Vandžiogalos verslo trikampį. Arba tiesiai į Vabalninko finansinių operacijų klasterį. O gal net į patį Bytlaukio–Tūbinių silikoninį slėnį perimti gerųjų patirčių iš startuolių vienaragių ir naujųjų buratinų.
