Viskas klostėsi taip, kaip privalo klostytis bobų vasaros šeštadienį.

Gailestingi saulės ruožai glostė girgždančios medinės terasos stalus ir suolus. Nedidelio kurortinio miesto gatvė buvo rami, nepriklausoma nuo darbo valandų ritmo, apsiginanti nuo pasikartojančių eismo spūsčių. Drąsiai į vidurinį amžių žengianti tradicinių lyčių pora rūpestingai pastatė dviračius ir prisėdo prie tolimesnio skobnio – tvirtai iš grubių lentų sukalto stalo. Dar kelios vietos buvo subūrusios pietautojus, garsiai aptarinėjančius kainas ir sotumo laipsnį. Akimirkom rodėsi, kad patekau kažkur prie Zakopanės, kad tuoj kas nors prabils lenkiškai ir privers rinktis iš guliašo sriubos ir fliakų, kuriuos kadaise suvalkiečiai blėkomis vadino. Su slepiamu pavydu žvilgčiojau į dviratininkus. Atrodė lyg išpuoselėta sporto prekių katalogo iliustracija. Viskas, pradedant pošalmio skepetaite ir baigiant batais, buvo sukurta turistaujančio dviratininko poreikiams patenkinti. Sveikai gyvenančių ir, žinoma, daug dirbančių jaunų profesionalų aksesuarai. Ir čia ne Čekija ir net ne Slovakija. Tie dviratininkai buvo tarytum gražiausios ateities šarkos menkai sportuojančios ir daug geriančios tautos padangėje. Iš čia ir tas baltas pavydas tiems, kurie lieka jaunosios kartos padoraus gyvenimo stotelėje tuo metu, kai maniškis traukinys jau seniai nuriedėjo atgal nuo kalno. Nors traukiniai aplenkia Anykščius, o siaurukas sudunksi tik ypatingomis vasaros progomis, rinkdamasis valgius kavinėje „Viola“ negalėjau negalvoti apie tuodu dviratininkus, naujai atsirandantį naujos kartos vidurinį sluoksnį, žaidžiantį ir besidžiaugiantį visiškai normalaus gyvenimo akimirkomis. Jie nusipelnė gardžiuotis geros virtuvės valgiais. Kita vertus, pusdienį gryname ore mynus dviračio pedalus su didžiausiu apetitu gali šveisti net „Maximos“ pusfabrikačius. Tad ne mano beviltiška sportinė forma, o kilnus restoranų reporterio darbas neleido net pasvajoti apie ką nors sportiško. Nors mūsų, daugiau mažiau žurnalistų, niekas neverčia retsykiais lankytis pas psichologus ir psichoanalitikus, galbūt tai kaip ir visoms viešumos žvaigždėms nepakenktų. Kaip išalkusiems sveikiems dviratininkams visi valgiai būna skanūs, taip senstančioms hipokinezės aukoms viskas gali atrodyti labai prėska. Tai kur kas rimtesnis pavojus IQ restoranų reporteriui, nei likti neįtrauktam į geriausių reporterių penketuką. Kur teisybė? Grįžkim prie restorano esmės, bet nepamirškim to, kas ką tik pasakyta. Nes mano skonio reikalas šiandien „Violoje“ gali būti nulemtas tokių aplinkybių, kurios tiesiogiai su virtuvės triūsu gali būti nesusijusios. Turėkime tai omeny. Sėdėdamas kurortinio miestelio kavinės terasoje skaičiau meniu ir bandžiau nuvyti įkyrų palyginimą su Tatrų virtuve. Šalin kniedlikai, virtinukai, raugintų kopūstų troškiniai, juolab upėtakiai. Anykščių meniu visu kūnu tilpo į Lietuvos provincijos standartą. Daug žadantis kiaulienos kepsnių sąrašas, bulvių ir miltų valgiai. Pradėjau nuo vyno, prisimindamas jau užmirštą taisyklę: kuo mažesnis pasirinkimas – tuo sunkesnės derybos. Apsistojau ties neaiškios kilmės rislingu, kuris buvo stipriai šiltas ir liūdnai neatpažįstamas. Bandžiau išsigelbėti skiesdamas šaltu vandeniu, bet išėjo priešingai. Vanduo lyg sandėryje su tikru single malt tik išryškino prastą skonį. Tada atėjo eilė šaltajai pomidorinei sriubai su apkeptomis bulvėmis. Čia laukė dar didesnis, tik jau malonus netikėtumas. Vietoj įprasto gaspačo genties valgio „Violos“ šeimininkė sukūrė neragautą rūgpienio (kefyro) su pomidorų sultimis (tyre) kompoziciją, kurią puošė keli skęstantys šviežių pomidorų gabalėliai. Kraipiau galvą, nerasdamas žodžių skoniams palyginti. Kažkas tarp lietuvių ir graikų aštuntfinalio rungtynių Stambule ir lietuviškų šaltibarščių. Graikiškumas mano lėkštėje laimėjo, bet bulvės palaikė mano vietinį patriotizmą. Štai ir dabar, rašydamas su kelių dienų pertrauka, negaliu visai paprastai ir aiškiai apibūdinti šio patiekalo. Reikia darsyk ragauti, nes vieno suartėjimo neužtenka. Kaip ir smaguriaujant šaltąją šampano sriubytę Briuselyje ar Normandijoje. Pagrindinis patiekalas mano skoniui buvo upėtakis, kreipiantis svajas Šventosios pakrančių ir Kavarsko užtvankos link. Laukinis, tik ką pagautas šviežumas. Nesvarbu, kepamas be skrupulų gerame gruzdinimo aliejuje, ant grotelių arba ruošiamas garuose. Iš padavėjos nustebimo reakcijos priimant užsakymą supratau, kad nesusitvarkau su lūkesčiais. Tad negaliu skųstis, kad lėkštėje priešais mane tarp ryžių kupetėlės ir smulkintų salotų bei kelių skiltelių pomidorų įsitaisiusi žuvis pasirodė gerokai prasčiau, negu derėtų už 7,9 euro. Vienas dalykas aiškėjo: mano žuvis, be abejonės, buvo laikoma gerame šaldiklyje. Kepama atsargiai ji buvo gardi iš viršaus ir šalta, neiškepusi prie kaulo. Lyg sašimis karštame apvalkale. Nebesigundžiau kava ir desertu. Kilau nuo suolo su tyliu klausimu mintyse. Kokia paini virtuvinės nelaimės formulė: šiltas vynas, kuris turėtų būti šaltas, prie šaltos žuvies, kuri turėtų būti karšta. Lyg kokia valstiečių Greta pakartotiniuose Seimo rinkimuose. ĮVERTINIMAS: Viena šakutė „Viola“ J. Biliūno g. 61, Anykščiai