Vytis SnarskisSeniau galvojau, kad pikčiausi yra ubagai, nes nieko neturi, nieko negali, prošvaisčių nemato. Taip pat universitetinio išsilavinimo neįgiję asmenys pikti dėl savo žemažiūriškumo. Bet turbūt klydau. Įpykdyti galima bet kurį lietuvį. Tik vieni nemoka nuslėpti – o ir nebando, – kad supyko, o kiti, nutaisę estišką veido išraišką, nė vienu veido raumenėliu neparodo, kad viduje kunkuliuoja pertekliniai jausmai.
Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda. Prirekė dvejų metų, kol būrys politologų ir visų kitų pakraipų išminčių pradėjo skaityti naujojo vado emocijas, potekstes, polinkius. Ir pamatė visokių įdomių bei netikėtų dalykų. Pasirodo, kad metų metus tūnodamas banke Jo Ekscelencija neturėjo progų ir erdvių atsiskleisti.
Premjerė Ingrida Šimonytė – priešingai. Viską, ką galvoja, ką mato ir ką planuoja, jau iš vakaro parašo feisbuke. Toks įspūdis, kad ji dar neturi ko slėpti ir stokoja laiko regzti asmenines ar valstybinio masto intrigėles. Gali būti, kad I. Šimonytės nemokėjimas viešai pykti ir tvarkyti reikalų po kilimu kliudo jai pasiekti daugiau pergalių dvikovose su G. Nausėda.
Visuose visuomenės sluoksniuose pykčio perteklius juntamas pirmiausia dėl karantininių suvaržymų. Liaudyje visais laikais būta tamsuolių sluoksnio, kurio atstovai viską už visus žino geriau. Jie žino, kad jokio kinų viruso nėra, kad skiepai yra priemonė čipuoti, kad be beržinės košės santarvės šeimoje negali būti. Tokio tipo piliečiams pyktis ir pagieža yra hobis ir gyvenimo prasmė. Tam, kad iki šiol jie nesusijungė į vieną politinį darinį savo piktų tikslų siekti, trukdo pyktis ir tarpusavio rietenos. Būtų įdomu pažiūrėti, kas išeitų, jei piktąją masę su pykčio genijais priešaky pamėgintų į savo gretas įsivilioti valstiečiai. Turbūt niekada neįsileis, nes pakanka nuovokos suvokti, kad prigimtinis pyktis gali sugriauti tvirčiausią agropiramidę.
