Lietuvos paštas praėjusios savaitės pabaigoje paskelbė liūdnų žinių – pernai įmonė patyrė 6,4 mln. eurų nuostolių, iš darbo bus atleista 600 darbuotojų. Lietuvos pašto pranešime paskelbta, kad didelė atleidžiamų darbuotojų dalis yra... laiškininkai.
Išgirdęs šią žinią nori nenori prisimeni seną sovietinį anekdotą. Pastačius tiltą buvo pasamdytas sargas jam saugoti. Sargui reikia mokėti atlyginimą, tad teko samdyti buhalterį. Pasamdžius buhalterį nebuvo galima apsieiti be direktoriaus, o darbuotojų skaičiui paaugus iki trijų, įdarbintas ir personalo skyriaus vedėjas. Tačiau atėjo sunkūs laikai ir teko mažinti etatus. Iš darbo buvo atleistas... sargas.
Nors vis didesnei daliai Lietuvos gyventojų sovietinius juokelius darosi sunku suprasti, sovietinis mentalitetas ir įpročiai Lietuvoje tebėra plačiai išvešėję ypač tarp politikų, ypač dėl jų meilės valstybės įstaigoms.
Ką demokratinės, laisvosios rinkos mokesčių mokėtojams atskaitingos šalies vadovai turėtų padaryti sužinoję, kad valstybės įstaiga dirba nuostolingai? Įmonė, veikianti logistikos sektoriuje, kuris dėl augančios interneto prekybos ir pandemijos suvaržymų pastaraisiais metais išgyvena pakilimą? Atsakymas akivaizdus: uždaryti arba privatizuoti, jei tik atsirastų norinčių ją pirkti. Ir nereikia pasakoti apie socialines Lietuvos pašto funkcijas – daugelis jų visiškai nereikalingos ir atgyvenusios, o kitas valstybė galėtų pigiau nupirkti iš privačių bendrovių.
Kaip atrodo pašto ir siuntų rinka? Lietuvoje veikianti siuntų įmonė A užpernai savo apyvartą, palyginti su 2019 m., padvigubino. Pernai ji savo pardavimo pajamas paaugino dar beveik 40 proc. ir uždirbo daugiau nei 3 mln. eurų pelno. Privačios siuntų bendrovės B ir C 2021-ųjų veiklos rezultatų dar nepaskelbė, bet jos smagiai augo 2020-aisiais ir taip pat uždirbo pelno, nors aštrios konkurencijos sąlygomis turi taikyti konkurencingą kainodarą ir augant paklausai daug investuoti.
Paskelbusi tragiškus veiklos rezultatus Lietuvos pašto vadovė Asta Sungailienė pareiškė, kad yra priversta didinti paslaugų kainas, kurios ir taip artimos konkurentų. Tad rinktis Lietuvos paštą, o ne privačią siuntų tarnybą bus dar mažiau priežasčių. Galiu tai pareikšti kaip gana aktyvus ir privačių platinimo tarnybų, ir Lietuvos pašto klientas.
Net nesinori grįžti į netolimą praeitį, kai karantino įkalinta šalis griaudėjo dėl pasiklydusių ir prapuolusių laiškų bei siuntų, o Lietuvos paštas teisinosi, kad klaidas lėmė permainos bei reformos logistikos ir siuntų skirstymo padaliniuose. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek nuostolių patyrė Lietuvos gyventojai ir verslai, kurie ne tik prarado siuntas ir laiškus, bet ir rizikavo savo verslo, kuriam tuo metu teko spręsti pandemijos sukurtas problemas, likimu. Nes tikras verslas, priešingai nei Lietuvos paštas, klientams nesiteisina, bet vykdo įsipareigojimus.
Esmę geriausiai atskleidžia mažos detalės. Iškvietus privačios tarnybos kurjerį, šis paprastai prisistato per keliolika minučių, o kartais susidaro toks įspūdis, kad laukė už durų. Net nunešęs laišką į Vilniaus centrinį paštą negali būti tikras, kad šis adresatą tame pačiame mieste pasieks per savaitę. Jei pasieks iš viso. Neseniai Lietuvos paštui interneto puslapyje, klientams aptarnauti skirtame pokalbių langelyje, uždaviau klausimą. Atsakymo sulaukiau... po penkių valandų.
Tačiau negali sakyti, kad Lietuvos paštas nesistengia. Ne per seniausiai Vilniaus centrinis paštas persikėlė iš gerokai per didelių rūmų sostinės Gedimino prospekte į itin kuklias patalpas šalia esančioje Totorių gatvėje. Atrodytų, teisingas sprendimas – bus sutaupyta patalpoms šildyti, gauta pajamų pardavus pastatą prestižinėje Vilniaus vietoje. Norėta kaip geriau, bet išėjo kaip visada. Akivaizdu, kad apie klientus vėl niekas negalvojo, jų srautų neskaičiavo. Naujos patalpos akivaizdžiai per mažos, jose trūksta darbuotojų, nes klientų eilės dažnai vinguriuoja gatvėje už pašto durų.
O gal taip ir turi būti? Juk eilės – vienas ryškiausių sovietmečio simbolių.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius.
