Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 29 d.


KOMENTARAS
Bitkoinas nebėra ateities pasaulinė valiuta
Nerijus Mačiulis
N. Mačiulis.

Metų pradžia nebuvo sėkminga pernai blizgėjusioms egzotiškoms akcijoms ir kriptovaliutoms. Entuziastingai nusiteikę investuotojai gali gundytis „nuolaidomis“ ir, kaip angliškai mėgstama sakyti, „pirkti pakritimą“, tačiau praėjusių metų euforija ir svaigios aukštumos artimiausiu metu gali nebesugrįžti.

Nuo pandemijos pradžios penki didieji pasaulio centriniai bankai, bandydami padėti sušvelninti neigiamas ekonomines pasekmes ir palengvinti valstybių galimybes skolintis, į rinką įliejo daugiau nei 10 trilijonų JAV dolerių. Tai ne tik padėjo greitai atgaivinti ekonomikas, bet ir į rekordines aukštumas pakėlė nekilnojamojo turto bei daugelio akcijų kainas.

Ne kartą rašiau praėjusiais metais – nuo fundamentalios vertės atitrūkusios „augimo“ įmonių akcijų kainos yra itin pažeidžiamos palūkanų normų kilimo aplinkoje. Centriniams bankams planuojant kovoti su infliacija keliant palūkanas ir mažinant pinigų pasiūlą, to pasekmes pirmosios pamatė įmonės, kurių akcijų kainos atspindėjo tik tikėjimą šviesia ateitimi, o ne realius veiklos rezultatus. Kaip ir tikėtasi, stabilų pelną uždirbančioms ir dividendus mokančioms įmonėms metų pradžia buvo daug ramesnė.

Su dar didesniu pagreičiu nudardėjo ir rizikingiausi aktyvai – kriptovaliutos. Kriptovaliutų entuziastai ir apologetai jų kainų kilimą grindė tuo, kad būtent tradicines valiutas spausdinantys centriniai bankai nepalieka jokios alternatyvos norintiems apsisaugoti nuo infliacijos ir pinigų nuvertėjimo. Jų nusivylimui, būtent centrinių bankų ketinimas pristabdyti pinigų spausdinimą sumažino kapitalo srautus į rizikingiausius finansų rinkų užkampius – kriptovaliutas.

Praėjusiais metais vis daugiau investavimo platformų leido klientams įsigyti kriptovaliutas, o kai kurios nemažos tarptautinės įmonės net prisipirko bitkoinų ar trumpam bandė leisti atsiskaityti jomis už savo prekes. Salvadoras buvo primoji valstybė, pripažinusi bitkoiną legalia atsiskaitymo priemone, jų prisipirko (nepigiai) ir skatino gyventojus jais naudotis (nesėkmingai). Tai, žinoma, yra ekonominis analfabetizmas, nes ribotos pasiūlos kriptovaliutos yra defliacinės ir netinkamos kasdieniams atsiskaitymams.

Vis tik tokios naujienos kurstė daugelio smulkių investuotojų entuziazmą ir tikėjimą, kad kelio atgal nėra. Praėjusių metų rudenį bitkoino kaina buvo pakilusi iki 67 tūkst. dolerių, bet paklausa greitai išsikvėpė ir kaina nukrito žemiau nei 35 tūkst. dolerių.

Net daugelis pirmosios kriptovaliutos, bitkoino, entuziastų nebelaiko jos ateities pasauline valiuta – sandoriai juo vyksta itin lėtai − tik 7 per sekundę, t. y. tūkstančiais kartų mažiau nei populiarių mokėjimo alternatyvų, be to, jie nėra patogūs ir kainuoja per daug. Blogiausia, žinoma, yra tai, kad sandoriams tvirtinti – norisi tai priminti dar ir dar kartą – sunaudojamas milžiniškas ir vis didėjantis kiekis elektros energijos.

Vienam bitkoino sandoriui patvirtinti reikia apie 1200 kilovatvalandžių energijos. Lygiai tiek pat elektros energijos vidutinis Lietuvos namų ūkis sunaudoja per metus! Čia nei revoliucija, nei inovacija, o tiesiog nereikalingas planetos teršimas. Stebint, kaip dabar europiečiai kenčia dėl pašokusių elektros kainų, toks 200 TWh iššvaistymas per metus neturėtų nieko džiuginti.

Pripažindami šiuos trūkumus, pastaruoju metu kriptoentuziastai bitkoiną pradėjo vadinti nebe ateities valiuta, o „skaitmeniniu auksu“. Vis tik pastaroji jo kainos dinamika rodo, kad į auksą jis niekuo nepanašus. Auksą investuotojai paprastai perka norėdami apsidrausti nuo infliacijos, pinigų nuvertėjimo arba, pavyzdžiui, geopolitinių sukrėtimų, kurie gali greitai sumažinti daugelio kitų aktyvų kainas.

Auksas nuo pandemijos pradžios pabrango maždaug penktadaliu, o pastaraisiais mėnesiais jo kaina buvo labai stabili. O nepaisant dešimtmečius nematytos infliacijos ir daugybinių geopolitinių rizikų bitkoinas neįrodė, kad yra saugi užuovėja – susvyravus investuotojų pasitikėjimui, krito kaip lapas.

Tiesa, tai nereiškia, kad jo kaina nebegali pakilti – praeityje ji jau ne kartą greitai ir žemai krito, kol nesusiformuodavo nauja pirkėjų banga. Tačiau visi šie milžiniški svyravimai rodo, kad tai nėra priimtina taupymo ar investavimo priemonė – labiau spekulianto svajonė. Ir net manantys, kad trumpalaikiai svyravimai nesvarbūs, o svarbu tik tai, kiek jis bus vertas po dešimtmečio, turėtų paklausti savęs, iš kur atsiras ta vertė. Ar tik iš tikėjimo, kad jis – išskirtinis ir vienintelis? Nes jokios praktinės funkcijos ir vertės, kaip sutarėme, jis neturi.

Tas pats, žinoma, galioja ir daugeliui kitų eksperimentinių kriptovaliutų – pradedant nuo Doge coin ir baigiant Shiba Inu coin. Pirmoji buvo sukurta kaip parodija, pasityčiojimas iš visų kritpovaliutų, antroji buvo pristatoma kaip pirmosios „žudikė“. Ir nors vienu metu jų kainos irgi buvo sunkiai sveiku protu suvokiamos, dabar jau sparčiai artėja prie savo fundamentalios vertės – nulio.

Žinoma, blokų grandinė yra ir liks svarbia inovacija, kuri patobulins ir atsiskaitymo, ir kreditavimo, ir investavimo platformas, galbūt ji padės funkcionuoti decentralizuotai finansų sistemai. Kaip ir daugelis kitų svarbių technologinių inovacijų, prieš tapdamos nauju rinkos standartu ir praktine kasdiene nauda, pakeliui jos išpučia ne vieną burbulą ir iliuziją. Ir, deja, sukelia ne vieną asmeninį bankrotą.

Nerijus Mačiulis yra vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas.

2022 01 24 13:38
Spausdinti