Kas bendro tarp sankryžose nuo stulpų dingusių žalių rodyklių bei laiku jų nepakeitusių šviesoforų sekcijų ir gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje? Arba tarp į Kuršių marias metų metus tekėjusių bendrovės „Grigeo Lietuva“ teršalų ir vakcinos nuo gripo deficito Lietuvos poliklinikose praėjusį rudenį?
Tokių klausimų porų galima sugalvoti dešimtis ar net šimtus ir visus vienijantis atsakymas bus šis: kažkas, išlaikomas mokesčių mokėtojų, tinkamai ar visiškai neatliko savo darbo ir pareigų. Po to jau galima nagrinėti priežastis – kodėl? Tinginiavo, pritrūko kompetencijos, neturėjo motyvacijos, paėmė kyšį, buvo apimtas apatijos, bijojo prisiimti atsakomybę, negavo įgaliojimų, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir taip toliau, ir panašiai.
Žeriant šiuos priekaištus anoniminiam biurokratui, visiškai nesinori nurašyti viso viešojo sektoriaus. Tačiau daugelis – nuo verslininko iki privataus interesanto – valdiškų namų duris retai užveria geresnės nuotaikos, nei prieš tai jas atidarė. Nedaug pavyktų surasti gynėjų, kurie tvirtintų, kad valstybės ir savivaldybių valdymo mašina sukasi be priekaištų.
Viešojo sektoriaus ir biurokratijos pertvarka seniai bebuvo valstybės vadovų ir politikų svarbiausių temų sąraše. Čia ambicijų turėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, prieš daugiau nei dešimtmetį atgaivinusi Saulėlydžio komisiją, kuri sukėlė daug triukšmo ir diskusijų, tačiau ir pati sulaukė saulėlydžio, pralaimėjusi kovą su biurokratais patiems biurokratams – užsimota plačiai, tačiau idėjos klimpo ministerijų kabinetuose.
Vienas išraiškingiausių pavyzdžių, kaip sunkiai įgyvendinamos permainos, yra urėdijų reforma. Pradėtai dar A. Kubiliaus laikais jai vargais negalais buvo pritarta Seime jau valdant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tačiau kita ne tokia ambicinga šios valdžios iniciatyva į Kauną perkelti nedidukę Žemės ūkio ministeriją patyrė fiasko – pertvarkai nepritarę valdininkai susirado kitus darbus, o apibyrėjusi ministerija galiausiai liko sostinėje.
Negalima tvirtinti, kad valstybės valdymo pertvarka visiškai apleista, tačiau dabar didžiausias dėmesys skiriamas biurokratinei naštai verslui mažinti ir kasmet džiaugiamasi viena kita įveikta pakopa aukštyn įvairiuose tarptautiniuose indeksuose. Tai labai svarbu, tačiau ir čia tyko duobių – ištrynus institucijų atsakomybės ribas užprogramuojamas aplaidumas ir konfliktai, kurių lavina galiausiai užgula teismus. Kartais atrodo, kad net paprasčiausią problemą mėginantys išspręsti piliečiai įveliami į biurokratinių susirašinėjimų karuselę, kai viena institucija sprendimus permeta kitai, kol galiausiai šie grįžta į pradinį tašką. Tipiškas atsakymas su žodžių junginiu „tai ne mūsų kompetencija“ visu greičiu tuščiomis apsukomis suka amžiną biurokratijos variklį.
Urėdijų reforma parodė, kad sutelkta politinė valia gali nugriauti pertvarkas stabdančią užtvanką, tačiau toks buldozerio principas pernelyg lėtas ir brangus. Judėti būtų lengviau, jei visuomenė, politikai, valstybės tarnautojai ir visas viešasis sektorius ieškotų būdų, kaip valstybės valdymą padaryti efektyvesnį, skaidresnį, bet... nebūtinai pigesnį.
Patys politikai, ypač prieš rinkimus, mėgsta gąsdinti didžiule biurokratijos kaina, į vieną krūvą suplakdami ne tik valdininkus, bet ir mokytojus, gydytojus, ugniagesius bei visus kitus ir rinkėjams žadėdami permainas, kurių vėliau net nesiima įgyvendinti. Valdininkai ir viešojo sektoriaus atstovai, priešingai, vis garsiau ima reikalauti didesnių atlyginimų. Likusi visuomenės dalis pagrįstai kelia klausimą, kodėl mokesčių mokėtojai turi mokėti daugiau, jei paslaugų kokybė prastėja ar bent negerėja. Patenkame į užburtą ratą.
Dėl palyginti mažų atlyginimų ir atmosferos valstybės tarnyba ir viešasis sektorius neatrodo patrauklus gabiausiems ir talentingiausiems. Kad viešąjį sektorių kamuoja įsisenėjusios ligos, išduoda ir vis dažniau į viešumą iškylančios istorijos apie darbuotojų žeminimą bei patyčias.
Išsikerojus nepotizmui, ypač savivaldoje, tarnautojo karjera gali atrodyti ne tik neperspektyvi, bet ir žeminanti. Dėl to krenta valstybės valdymo ir viešojo sektoriaus kompetencija – nuo paslaugų piliečiams iki įstatymų ir kitų teisės aktų projektų kokybės. Tad tikslas turėtų būti ne pigus, bet efektyvus ir kokybiškas viešasis sektorius.
Tačiau kaip šia idėja užkrėsti patį viešąjį sektorių ir tarnautojus, kurių profsąjungos, su labai retomis išimtimis, atrodo, temoka du žodžius: duokite ir daugiau? Tarsi jie būtų ne Lietuvos piliečiai, o tolimos ir šaltos planetos gyventojai. Besipiktindami degančiomis padangomis ar į marias tekančiais teršalais turėtume ne tik keikti savanaudišką verslą, bet ir nepamiršti aplaidaus, o gal net ciniško valdininko.
