Tuoj prasidės rinkimai. Partijos rungtyniaus, kas labiau išgąsdins žmones. Kaip įrodymus trauks kuo baisesnius skaičius. Vienas tokių skaičių neabejotinai bus atlyginimai.
Atsižvelgti į statistiką protinga. Tačiau dar išmintingiau – suprasti, ką ji rodo. Juk kai vasarą lauko termometras saulėje pakyla iki 40 laipsnių, suvokiame, kad lauke greičiausiai ne 40 laipsnių karščio, tiesiog į termometrą plieskia saulė. Jei ekonomikos statistikos trūkumus suprastume taip gerai, kaip termometrų rodmenis, neatsakingo statistikos vartojimo būtų mažiau.
Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.
Bet pažiūrėkime atidžiau. Lietuvos BVP vienam gyventojui su Estijos susilygina tik tada, jei BVP skaičiuojamas atsižvelgiant į perkamąją galią. Tačiau kai žiūrime į atlyginimus, sumas lyginame eurais, nepaisydami perkamosios galios. O koks Estijos BVP neatsižvelgus į perkamosios galios skirtumus? 22 proc. didesnis nei Lietuvoje.
Platesnėje diskusijoje dar reikėtų priminti, kad BVP vienam gyventojui ir vidutinis atlyginimas – ne tie patys dalykai. Ekonominę vertę kuria ne tik darbuotojai, bet ir investuotas kapitalas, kurio grąža yra pelnas, o ne darbo užmokestis. Štai ekstremalus pavyzdys: jei gamykloje dirba 100 robotų, o juos prižiūri vienas žmogus, gamyklos sukuriama vertė ir investicijų grąža bus daug kartų didesnė nei darbuotojo alga.
Grįžkime prie atlyginimų. Aišku, Lietuvoje jie tikrai žemesni už europietiškus. Viena priežasčių – vidutinis šalies darbuotojas sukuria mažiau vertės nei vidutinis ES darbuotojas. Kodėl? Vidutinis Lietuvos darbuotojas dirba su mažiau kapitalo nei vidutinis europietis. Paprastai tariant, ekskavatoriumi tinginys prikas daugiau žvyro nei darbštuolis kastuvu. Ekskavatorininko ir produktyvumas, ir atlyginimas bus aukštesnis nei dirbančio kastuvu.
Ekskavatoriumi tinginys prikas daugiau žvyro nei darbštuolis kastuvu. Ekskavatorininko ir produktyvumas, ir atlyginimas bus aukštesnis nei dirbančio kastuvu.
Čia vėl galime pasilyginti su estais. Vidutinis estas dirba su daugiau kapitalo nei vidutinis lietuvis. Net jei žiūrėtume tik į pramonės sektorių, ir ten jie mus lenkia kokiu penktadaliu.
Investicijos ir atlyginimai – jau objektyvios priežastys. Grįžkime prie statistikos. Mūsų maži atlyginimai atrodo dar mažesni ir todėl, kad neproporcingai didelė mokesčių dalis Lietuvoje sumokama kaip vadinamoji darbdavio „Sodros“ įmoka – net 31 proc.
Viena vertus, jokio skirtumo, tai oficialiai vadinama darbdavio ar darbuotojo įmoka – vis tiek tai mokesčių našta darbo vietai. Kitas vertus, vadinamoji darbdavio „Sodros“ įmoka dažnai neįtraukiama į užmokesčio statistiką. O lyginant atlyginimus skirtingose šalyse būtent dažnai naudojamas darbo užmokestis „neatskaičius mokesčių“. Bet iš tikrųjų jis rodo algą, nuo kurios jau nuskaičiuota vadinamoji darbdavio „Sodros“ įmoka.
Paprastai tariant, 31 proc. atlyginimo siekianti darbdavio „Sodros“ dalis statistikoje pradingsta. Kadangi 31 proc. yra daugiau nei kitų šalių darbdavio „Sodros“ įmoka, atlyginimai Lietuvoje atrodo dar mažesni nei kitur.
Kitas veiksnys, iškreipiantis daugybę rodiklių, – ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau. Tikėtina, kad kai kurie jų dalį algos gauna vokelyje, tad realios jų pajamos didesnės nei MMA. Tačiau vokeliai į atlyginimų statistiką neįtraukiami. O skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį oficialiai MMA ar net mažiau gaunantys žmonės žemyn nutempia ir vidutinį šalies atlyginimą.
Tai iškreipia ir pajamų nelygybės statistiką. Dėl vokelių maži atlyginimai statistikoje atrodo dar kuklesni, nei yra iš tikrųjų. Tačiau aukštų algų segmente vokelių nėra. Todėl žemų ir aukštų atlyginimų atotrūkis didesnis, nei yra iš tikrųjų. Štai pavyzdys. Vienas žmogus oficialiai uždirba pusę MMA (apie 150 eurų į rankas) ir 150 eurų vokelyje. Kitas gauna 900 eurų. Oficialiojoje statistikoje atotrūkis tarp atlyginimų – šeši kartai. Realybėje – trys.
Žinoma, net ir įvertinus visus šiuos skirtumus, darbo užmokestis Lietuvoje vis tiek mažesnis nei Vakarų Europoje. Bet neįmanoma per 25 metus pasivyti turtingiausių pasaulio šalių klubo. Nors reikia to siekti.
Nekenčiu frazės „yra melas, bjaurus melas ir statistika“. Nesąmonė. Suprasti statistikos trūkumus yra viena. Meluoti – visai kas kita. Linkiu rudenį apsišarvuoti žinojimu ir skirti blogą statistiką nuo melo.
