Vyčio Snarskio pieš.Kad galėtum išeiti iš proto, pirmiausia to proto bent šiek tiek reikia turėti. Atsisveikinus su proteliu arba gyvenimo kely jo neįgijus, galima linksmai ir niekam nekenkiant nugyventi menko protelio meškiuko Mikės Pūkuotuko gyvenimą: daineles dainuojant, saldumynais mintant, visuomeninėje ir politinėje veikloje nedalyvaujant.
Tačiau šiais laikais menko protelio personažams visi keliai atviri: burtis į partijas, atstovauti panašiems į save parlamentuose, būti išrinktiems į prezidentus. Tai nutinka ne tik Baltarusijoje, Šiaurės Korėjoje ar kokioje drumstoje posovietinėje šalyje, bet ir JAV rinkėjai, pasitaiko, išsirenka daugmaž į statistinį raudonkaklį panašų nenusakomos psichikos būsenos lyderį.
Dar ne taip seniai dėl visko būdavo kalta televizija ir truputį laikraščiai. Pavyzdžiui, Kremlius didžiulius Rusijos Federacijos plotus beveik du dešimtmečius valdė per TV ekranus, bet Kašpirovskio magija išsikrovė net Maskovijoj, dabar ten stabilumą palaiko jėgos žinybos. Už komentarus socialiniuose tinkluose gali ir iš darbo išlėkti, ir belangėje prisėsti ilgam. Opozicija arba išnuodyta, arba tampoma už virvučių iš viršaus. Vaidinti kvailį gali tik tuo atveju, jei esi TV-Žirinovskis, o tavo viešasis kvailiojimas suderintas su atitinkamomis žinybomis ir nekenkia režimui.
Vakaruose, tai yra pas mus, viskas daug painiau. Kvailioti gali visi, su niekuo autorinių kvailysčių derinti nereikia, niekas jų nereglamentuoja. Naujieji laisvojo pasaulio kvailiai žiniasklaida nebepasitiki, ypač nebulvarine. Į TV eterį patenka prieš rinkimus per agitacines laidas, o tie, kuriuos išrenka, įgyja teisę savo butelius su gydomaisiais antikovidiniais vandenimis ir visa kita autorine psichikos nesveikata demonstruotis visais kanalais 24/7. Tačiau pagrindinis mūsų kvailybės branduolys verda socialiniuose tinkluose. Bet juk keista – virtualioji erdvė yra tokia puiki vieta dalytis mokslo laimėjimais, išmintimi, visokeriopa šviesa ir dvasinguoju humanizmu. O kas iš tiesų ten yra, atmetus pornografiją ir pan. nešvankybes: buki memai, influencerių skystimėlis ir savimi mintanti, save dauginanti žmogiškoji kvailybė. Ir pora procentų naudingos informacijos, kurios ieškodami tarp išvardytų šiukšlių kasdien sugaištame vidutiniškai po aštuonias valandas.
Vakaruose, tai yra pas mus, viskas daug painiau. Kvailioti gali visi, su niekuo autorinių kvailysčių derinti nereikia, niekas jų nereglamentuoja.
Kada mes į tą šlamštą įklimpome?
Neilga mūsų atkurtos valstybės istorija, kvailybės išvešėjimas dar trumpesnis. Kai mintyse bandai prisiminti, kas iš XX a. dešimtojo dešimtmečio politikų, šou verslo įtakūnų buvo patys ryškiausi viešieji durniai, labai blankus vaizdas veriasi. Net Veselkos, kai palygini su kokiu Kepeniu, nesiverčia liežuvis pavadinti durniumi, nes durniavimo amplitudė anais laikais būdavo tokia visai mikro. Visi iš anų laikų „bentski šou“ ir „radijo šou“ nepraustaburniai atrodo elegantiški, tarsi mėlynkraujai iš britų karališkosios šeimos, jei palygini su šiuolaikiniu megaantivakseriu Orlausku.
Atrodo, kad didysis vidinis puvimas prasidėjo su Pakso epopėja: lolišvilėmis, borisovais, almaksais. Jei tikėčiau sąmokslo teorijomis, sakyčiau, kad planas „strekaza“ veikia, lietuvių, o ir visų vakariečių, išdurninimas iš vidaus vyksta visu smarkumu. Deja, bet kaltinti išorines jėgas ne visuomet esama pagrindo: visuomenės įkvailinimas veikia be plano, be išorinio įsikišimo. Šlietis prie durnių dabar yra trendas. Atverk savo ilgai slėptą vidinį kvailumą pasauliui – trendas. Ir nieko nepadarysi – vieni jaunuoliai augina ir puoselėja savo barzdas, tepa brangiais tepalais ir aliejais. Kiti puoselėja savo kvailybę, iš jos stengiasi išspausti kuo didesnę smarvę. Teoriškai visos mados praeina. Kad vėl sugrįžtų.
Socialiniai tinklai moderniąją durnybę įcentrino, padarė socialine norma. Vienu normalumo variantų. Senovėje silpnapročiai į gaujas susiburdavo retai, atsitiktinai. Dabar prie kvailių gali šlietis net tinginiai, nes dalyvauti viešose kvailybės manifestacijose galima neišlipant iš lovos. Kiekvienas įžūlus su skiepais ir mokslu kovojantis kvailys per savaitę geba pritraukti daugiau sekėjų, nei per visą gyvenimą surinks biochemijos profesorius, metų metus intensyviai plušantis, kad visi, įskaitant didžiausius kvailius, būtų pagydyti.
Socialinių tinklų administratoriai galėtų nesunkiai atjungti visas durnių kaupyklas ir veisyklas, bet to nepadarys, nes neapsimoka. Visais laikais didžiausias pelnas – iš kvailių ir visokio plauko lengvatikių. Jei labai aktyviai piktinsitės, kad per kvailius ir jų rietenas feisbukuose vis sunkiau rasti paskaitomo turinio, jums bus atsakyta: jei jau esate tokie protingi, tai ir būkite savo vietoje, nesidemonstruokite viešai.
BEREKLAMOS:
