Pandemijos metu garsėjant klausimams, kas nutiks su dalijimosi ekonomika ir kaip atsigaus sunykęs turizmas, apgyvendinimo paslaugas teikianti platforma „Airbnb“ galėjo pasirodyti tarsi pasigailėjimo verta šių dviejų pasaulių atžala.
Be reikalo. Po gruodį įvykusio pirminio akcijų siūlymo „Airbnb“ ištiko planuota, tačiau vis viena prognozes viršijusi sėkmė. Akcijos pirktos dvigubai brangiau nei pradinė kaina, o bendrovės vertė perkopė 100 mlrd. JAV dolerių. Kai skaitysite šį komentarą, galbūt ji bus nukritusi, bet iš esmės tai gerai parodė rinkos sentimentą.
Pirma, investuotojai griebia bet kokią realesnę galimybę įmerkti laisvų pinigų. Antra, liedamas pinigus į bendrovę, kuri dar prieš pandemiją dirbo nepelningai, verslas tarsi sako, kad turizmo atsigavimu neabejoja. Trečia, tai greičiausiai rodo, kad pasaulio didmiesčių turistizacija gali didėti.
Ji, žinoma, turi daug kampų. Žiūrint iš piniginės pusės, didelis turistų skaičius nėra problema. Dalies šiame versle nesisukančių gyventojų požiūris irgi aiškus – trumpalaikės nuomos paslaugos skatina butų savininkus juos nuomoti turistams, o ne vietiniams, todėl miesto centrai virsta priebėga ir praranda savitumą.
Giliai nelendant į detales, tai daugiau problemos tų šalių ir miestų, kur iš esmės viskas gerai. Tai galbūt besimezgančios Vilniaus problemos, kuriame istoriškai daugiausia būstų per šią platformą nuomota 2800 per ketvirtį, dauguma miesto centre. Su dosniu avansu galima sakyti, kad tai – galbūt tolimi Kauno (650 būstų) iššūkiai. Bet tai ne Klaipėdos ir tikrai ne Šiaulių ar Varėnos problemos.
Tad kodėl apie tai verta kalbėti? Nes turizmo ekonomikos tvarumas kelia naujų klausimų visame pasaulyje, o per pandemiją net ir mažiau lankomos Lietuvos vietos galėjo pajusti, kaip malonu sulaukti susidomėjusių, gyvybės regionui įpučiančių turistų.
Pietų Europos šalys ir optimistiškai nusiteikę Lietuvos viešbučiai jau pamatė, kokia sunki gali būti ši priklausomybė. Visgi smarkiai nukritusi nuo turizmo priklausančių Ispanijos, Italijos ir Portugalijos ekonomika atsigaus, kaip ir dauguma viešbučių. Svarbiausias klausimas – ko iš pandemijos pasimokė verslas ir mes patys?
Ar labiau sutinkate su teiginiu, kad keliauti reikėtų tvariau ir kad mãža taip pat gali būti gražu ir įdomu? Ar atvirkščiai – šiandienė situacija yra savotiškas užspaustos vandens žarnos pavyzdys, ir lietuvių srautas į svečias šalis prasiverš vos atlaisvinus kelionių apribojimus?
Nors lieka daugybė variantų tarp šių dviejų ekstremumų, greičiausiai tai antras atvejis. Net jei manote kitaip, Europoje fiksuojama, kad elementarus, bet masiškas atsigręžimas į gamtą irgi kelia naujų aplinkosaugos iššūkių žemyno parkuose.
Pandemijos sukelta turizmo pauzė lengvai gali tapti ne proga sustoti ir susimąstyti, o galimybe ruoštis spausti „gazą“. Juk „praradome“ metus. Juk Venecija pamažu skęsta. Net ir gamtos objektai gali išnykti labai greitai prie jų taip ir nenusifotografavus – tai įrodė prieš trejus metus nuo audros sugriuvęs vienas žymiausių Maltos objektų Žydrasis langas. Patys irgi nesame nemirtingi.
Pandemijos sukelta turizmo pauzė lengvai gali tapti ne proga sustoti ir susimąstyti, o galimybe ruoštis spausti „gazą“.
Galiausiai prisiminkime, kad daug pasaulio žmonių pramogų tikslais beveik nekeliauja. Tolimoje ar galbūt ne tokioje tolimoje ateityje į šį srautą įsilies ir milijonai afrikiečių. Šiandien noras keliauti nesvetimas ir milijardinei indų tautai. Jų kaimynai kinai jau dabar yra gerai pastebimi globaliame turistų sraute. Kas bus, jei juos prisivys ir Indijos piliečiai?
Iš esmės, nieko tragiško. Tiesiog eilės prie lankomiausių vietų taps dar ilgesnės ir viešbučių bus statoma dar daugiau. Populiarios kelionių vietos, tinklalapiuose reklamuojamos kaip autentiškos, dar dažniau taps fonu ne įsilieti tarp vietinių ir patirti, kaip jie gyvena, o pasižiūrėti, kaip elgiasi kiti turistai.
Tačiau ar didėsianti besivystančių šalių turistų masė turėtų susilaikyti nuo, pavadinkime arogantiškai, vakarietiškos kokybės ateities kelionių? Toks požiūris būtų tvarus. Ar mes turime teisę jiems pamokslauti apie kelionių sukeliamas problemas aplinkai ir paveldui, patys jau užsidėję varneles prie lankomiausių vietų? Būkime atviri – ne. Būtų veidmainiška.
Atsigręžkime ir į lietuvišką realybę – patys nesame geresni. Pandemija ne tik parodė tai, kad žmogus nekeliauti negali – kad ir iki artimiausio parko. Ji atskleidė, kad jis rinksis keliones net tada, kai yra tikimybė padaryti žalą. Vienas po kito į lauką besirenkantys „judėtojai“, besiremdami mintimi, kad vienas ar du žmonės yra nieko baisaus, galiausiai netyčia susilieja į neblogą masę gyventojų ir taip panaikina pirminį sumanymą apsisaugoti. Lygiai kaip „pavienių“ turistų perteklius žudo pirminį autentiškumą.
Deja, bet reikia pripažinti – toks save „valgantis“ patirčių ratas yra natūralus ir žmogiškas.
Gytis Kapsevičius yra IQ ekonomikos apžvalgininkas
