Nuo 2008 m. finansų krizės centriniai bankai aktyviai mažino bazinę palūkanų normą, siekdami pirmiausia stabilizuoti padėtį ir tikėdamiesi išjudinti ūkio augimą. Vėliau imta didinti pinigų pasiūlą rinkoje (tai dar vadinama pinigų spausdinimu). Skaičiuojama, kad nuo krizės pradžios į ekonomiką įlieta daugiau kaip 9 trln. eurų.
Tokie centrinių bankų veiksmai lėmė didesnį investuotojų pasitikėjimą kapitalo rinkomis ir paskatino akcijų bei obligacijų rinkų brangimą. Tačiau esminis tikslas – stabilus ekonomikos augimas – nebuvo pasiektas. Pasaulio bankas prognozuoja, kad 2016 m. Senojo žemyno ūkis stiebsis 1,6, JAV – 1,7, o Japonijos – vos 0,5 proc. Centrinių bankų požiūrį, kad tolesnė plėtra gana trapi, patvirtina ir tęsiama vadinamoji pinigų spausdinimo politika, mažinamos palūkanų normos. Imta eksperimentuoti taikant net neigiamų palūkanų normų politiką. Europoje ir Japonijoje nustatytos neigiamos palūkanų normos pertekliniams pinigams, kuriuos komerciniai bankai laiko centriniame banke. Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Mario Draghi tikėjosi taip priversti finansų įstaigas perteklinį kapitalą skolinti, o ne laikyti centrinio banko sąskaitoje.
Tokių neigiamų palūkanų normų poveikis veikiau neigiamas nei teigiamas. Norimo rezultato ECB nepasiekė, o bankai linkę prisiimti nuostolius ir toliau laikyti lėšas jo sąskaitoje. 2016 m. kovą paskelbtame pranešime M. Draghi leido suprasti, jog ECB neturi daugiau priemonių ekonomikai paskatinti ir tikisi, kad kiti rinkos dalyviai įdės savo indėlį stiprindami regiono ūkį. Tačiau, tvyrant neužtikrintumui dėl Pietų Europos finansų sektoriaus, pabėgėlių krizės ir „Brexit“, sunku tikėtis, kad bankai pradės intensyviai naudoti sukauptą kapitalą. Be to, po sunkmečio komerciniams bankams sugriežtinti kapitalo reikalavimai, tad šie nelinkę juo stipriai rizikuoti.
Tiesa, neigiamų palūkanų aplinka turi ir teigiamą poveikį. Dėl tokios centrinių bankų politikos pavyksta išlaikyti mažesnį valiutos kursą, o tai palanku eksportuojančioms regiono bendrovėms, taip pat verslas ir gyventojai gali pasiskolinti pigiau.
Po sunkmečio komerciniams bankams sugriežtinti kapitalo reikalavimai, tad šie nelinkę juo stipriai rizikuoti.
Palūkanų normų mažinimas ir obligacijų supirkimas rinkose paskatino brangti šias finansines priemones. Aukštesnio reitingo vyriausybių obligacijų, išleistų eurais, palūkanos nukrito gerokai žemiau nulio. Šiemet į neigiamų palūkanų normos zoną peršoko ir mažesnio kredito reitingo Europos vyriausybių vertybiniai popieriai. Šiuo metu rinkoje yra apie 8 trln. obligacijų su neigiamomis palūkanomis. Lietuvos Vyriausybės obligacijų, kurios bus išperkamos 2019 m. pradžioje, metinis pajamingumas svyruoja nuo –0,1 iki –0,15 proc. Taigi, norintys dvejiems metams paskolinti mūsų šaliai patirs nuostolį.
Galimybių užsidirbti ieškantys investuotojai vis daugiau lėšų nukreipia į didesnės rizikos, pavyzdžiui, Pietų Europos šalių vyriausybių, obligacijas. Bet jos pervertintos ir jų metinis pajamingumas palyginti mažas. Italijos skola siekia beveik 133 proc. BVP, finansų sektorių vis dar krečia problemos, tačiau, šiai šaliai paskolinus dešimčiai metų, investuotojui būtų sumokėta apie 1 proc. metinių palūkanų. Norint pateisinti tokį obligacijų pajamingumą, galima teigti, kad Italija turi tvirtą ES ir ECB užnugarį. Tai, žinoma, suteikia daugiau pasitikėjimo, tačiau pasikeitus padėčiai 1 proc. yra per mažas užmokestis investuotojui už bemieges naktis.
Panaši padėtis susiklostė ir įmonių obligacijų rinkoje. Remiantis „Bloomberg Global Investment Grade Corporate Bond“ indeksu, 9–10 metų trukmės investicinio kredito reitingo (vidutinės rizikos) bendrovių obligacijos duoda 2–3 proc. metinį pajamingumą. JAV vyriausybės obligacijų, kurios laikomos visiškai saugiomis, metinis pajamingumas siekia apie 1,5 proc. Pajamingumo skirtumas nedidelis, o rizika gerokai didesnė pasirinkus investicinio reitingo obligacijas.
Anot „Standard & Poor’s“ kreditų reitingų agentūros, tikimybė, jog per 5 metus bankrutuos investicinio reitingo obligacijos, vertinama 1 proc., o didesnės rizikos obligacijos – 15 proc. Konservatyviam investuotojui, siekiančiam išsaugoti kapitalą, reiktų vengti ilgesnio laikotarpio obligacijų, kurios, pasikeitus situacijai, gali nuvertėti labiausiai.
Daugumai investuotojų vis dar svarbiausia – pajamingumas, o ne rizika, slypinti už didesnės grąžos. Niekas negali pasakyti, kaip klostysis įvykiai pasaulyje, tačiau aišku viena, kad esama padėtis neatitinka normų. Pažvelgus į pastarojo šimtmečio istoriją, galima įsitikinti, jog nukrypimai nuo tam tikros normos galiausiai brangiai kainuoja.
