Vyriausybės atsakas į cheminę ataką Solsberyje nulems ištisos kartos Didžiojoje Britanijoje ateitį.
1982 metais britų premjerė Margaret Thatcher galėjo ignoruoti Argentinos Folklando salų užgrobimą ir priimti kokį nors jos reputaciją saugantį diplomatinį sprendimą. Tačiau ji pasirinko surengti rizikingą, bet sėkmingą karinę kampaniją, kuri baigėsi visiška pergale, įkūnijusia šalies atsigavimą po ankstesnį dešimtmetį tvyrojusio chaoso ir silpnumo. Ji ne vien pakeitė Britanijos požiūrį į save pačią, bet ir viso pasaulio požiūrį į Britaniją.
Panašiai svarbus yra ir neapgalvotas bei negailestingas buvusio rusų ir britų agento Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimas Solsberyje. Britanija ignoravo ankstesnes provokacijas, o ypač Aleksandro Litvinenkos – buvusio KGB agento, padėjusio britų žvalgybai tirti Kremliaus ryšius su organizuotu nusikalstamumu – nunuodijimą radioaktyviu polonio izotopu. Britanija ignoravo užsienio žvalgybos tarnybos MI6 pareigūno Garetho Williamso, su Rusija susijusių pinigų plovimo bylų specialisto, nužudymą. Jo nuogas apiręs lavonas buvo rastas užrištame maiše Londone esančio MI6 slapto buto vonioje; šnipų žargonu tai buvo puikiai atliktas „šlapias darbelis“. Britanija taip pat ignoravo nešvarių Rusijos pinigų srautą, užplūdusį nekilnojamojo turto rinką ir finansų sistemą, ir neatsitiktinai: dalis tų pinigų atsidūrė politinėje sistemoje.
Atsainus požiūris ir arogancija sumažino Britanijos prestižą užsienyje, bet jo nesunaikino. Jungtinė Karalystė, branduolinė galybė ir nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, tebėra svarbi daugybėje sričių – galbūt daug labiau nei įsivaizduoja jos gyventojai. Ypač svarbus yra Britanijos vaidmuo pagyvėjusioje NATO teritorinėje gynyboje, ne tik dėl Estijoje dislokuotų pajėgų, bet ir todėl, kad ji priklauso Aljanso greitojo reagavimo pajėgoms, kuriomis siekiama padidinti Vakarų pajėgumus krizės atveju.
Tačiau dabar Britanijos autoritetas atsidūręs pavojuje. Solsberio klausimas kelia daug daugiau žalos nei besiartinančios problemos dėl „Brexit“ ir gynybos biudžeto apkarpymo: ar ši šalis tebėra nusiteikusi gintis? Daug blogesnė nei pastaraisiais metais demonstruota smėlyje galvą slepiančio stručio pozicija – atsisakymas pripažinti, kad Rusija yra priešiška šalis. Apie šią pralaimėtojiško nihilizmo nuotaiką rašė skiltininkas Peteris Hitchensas: kovo 11-ąją laikraštyje „The Mail on Sunday“ jis klausė, kodėl reikia žaisti šį „žiaurų, brangų ir pavojingą žaidimą prieš žmones, kurie yra daug negailestingesni negu mes kada nors išdrįsime būti“. Jo manymu, Britanija, parėmusi NATO ir ES plėtrą, stumtelėjo Rusiją į naują šaltąjį karą.
Hitchensas – beje, mano draugas – rašė: „Didelė dalis gyventojų pajuto, kad negavo jokios ekonominės ar politinės naudos iš narystės Europos Sąjungoje, ir jie lygiai taip pat gali pajusti negaunantys jokios saugumo naudos iš mūsų vaidmens NATO. Rusija tiesiogiai Britanijai negrasina, tai kodėl rizikuojame su ja kovoti? Trumpai tariant, Britanija turėtų patikėti Vidurio ir Rytų Europos šalis žemyninės didžiosios valstybės politikos malonei.“
Šio požiūrio problema – prielaida, kad Rusijos grėsmė Britanijai sustos prie mūsų krantų, jei mes tiesiog atsisakysime įsipareigojimų žemyninei Europai. Nepaprastai tikiuosi, kad ši hipotezė niekuomet nebus išbandyta tikrame gyvenime. Mano nuomone, daug labiau tikėtina, kad izoliuota, neutrali, draugų neturinti Britanija tebūtų daug lengvesnis taikinys Rusijos ekonominei, politinei ir karinei agresijai.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.
