Asmeninis archyvasPer devynis mėnesius nuo Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus jo darbotvarkės bendrieji tikslai tapo pakankamai aiškūs: susilpninti Jungtines Valstijas užsienyje, kad būtų sukurta diktatoriams palanki aplinka, tuo pačiu pasinaudojant JAV vyriausybe ir ginkluotosiomis pajėgomis, kad šalyje būtų įtvirtinta diktatūra. Ar tai pavyks?
D. Trumpo plano sėkmė priklauso nuo to, kaip mes jį vertiname, arba, tiksliau sakant, ar nusprendžiame jo nepastebėti. Blogiausiu atveju amerikiečiai nusprendžia nepastebėti, nusisukti, kai jų kaimynai ir kolegos yra suimami imigracijos reiduose, o jų miestai militarizuojami, ir tada apsimesti, kad jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atsisakyti demokratijos.
Bus rasti pretekstai. Jie jau yra: akivaizdžiausiai pasireiškia melagingose kalbose apie nusikalstamumą miestuose ir – kaip matėme po dešiniojo sparno aktyvisto Charlie Kirko nužudymo – selektyvaus politinio smurto išnaudojime.
Nedarykime klaidos painiodami pretekstus su pagrindine politika. Ar perėjimas prie autoritarizmo JAV bus sėkmingas, priklauso nuo mūsų. Pagal D. Trumpo paradigmą, visa tai yra realybės šou, o mes esame tik nereikšmingi statistai be dialogų, amžinai liekantys fone.
Pavadinkime tai „jėgos demonstravimu“. Taip (pernelyg dažnai) apibūdinamas Nacionalinės gvardijos (ir jūrų pėstininkų) karių dislokavimas JAV miestuose. Bet kokia tai jėga? Ir kokio pobūdžio demonstravimas? Ir kaip galime nebežiūrėti į tai kaip į „demonstravimą“, kuriame neturime jokio vaidmens?
Karinės pajėgos dislokuojamos akivaizdžiai neteisėtai ir siekiant įbauginti. Net jei dabartinis Aukščiausiojo Teismo maksimaliai pagarbus požiūris į D. Trumpą reiškia, kad teisminiai ginčai turės minimalų poveikį, tai, ką kariai yra įpareigoti daryti, akivaizdžiai pažeidžia ilgametį ir teisingai vertinamą precedentą, kad karinės pajėgos neturi būti naudojamos teisėsaugai užtikrinti. Kariuomenės dislokavimas šiam tikslui prieštarauja ginkluotųjų pajėgų išlaikymo logikai, t. y. ginti šalį nuo užpuolimo.
Tačiau įbauginimas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Ar mes nusprendžiame būti bauginami?
Daugelis žmonių, pavyzdžiui, nelegalūs darbuotojai – arba tie, kurie tiesiog atrodo atitinkantys šį profilį – turi rimtą priežastį bijoti ir elgtis atsargiai. Tačiau daugelis iš mūsų, tiek piliečiai, tiek ypač valstybiniu lygiu išrinkti pareigūnai, turime pareigą mąstyti ir reaguoti kūrybiškai.
Pirmiausia tai reiškia atsisakymą būti įtrauktiems į „šou“. Rizika yra ta, kad mūsų refleksinis militarizmas mus beprotiškai stumia link fašizmo. Kariai gauna naudos iš patriotinės simbolikos. Bet jei jie slampinėja JAV miestuose, jie negina šalies. Naudoti labai gražius karius iliustruojant naujienų reportažus apie savi-invaziją nėra neutralus redakcinis pasirinkimas. Priešingai, tai skatina suvokimą, kad galiausiai kariai tiesiog „vykdė įsakymus“ ir atliko savo patriotinę pareigą.
Iš tiesų, šie dislokavimai miestuose yra politinis ekvivalentas uždegtai dinamito virvelei. Siųsdama karius į vieną miestą po kito, D. Trumpo administracija sukuria statistinę incidento tikimybę – kariškio savižudybę, draugiškos ugnies incidentą, protestuotojo nušovimą – kurią galima panaudoti didesnei krizei sukelti.
Norint išvengti tokio rezultato, reikia suprasti, kur veda pasyvumas. Jei mes nekalbame su savo draugais ir šeimos nariais, tarnaujančiais ginkluotosiose pajėgose, apie riziką, mes tampame bendrininkais, leidžiančiais juos išnaudoti ir piktnaudžiauti autoritarizmo labui. Jei leidžiame D> Trumpo „jėgos demonstravimui“ mus įbauginti, tada mes padedame jam procese, kurio jis pats negali pasiekti.
Rašau tai Dnipro mieste, Ukrainoje, per oro pavojaus signalą. Turėjau atlikti mokslinį darbą, o istorijos projektas, dėl kurio čia atvykau, nebuvo lengvesnis dėl to, kad kai kurie kolegos buvo aktyvioje tarnyboje, o kiti negalėjo miegoti dėl raketų ir dronų. Tačiau jie visi atvyko.
Aš tai miniu, kad padėčiau mums išlaikyti perspektyvą. Rusija įsiveržė į Ukrainą. Niekas neįsiveržia į Ameriką. Mes galime įsiveržti tik patys į save.
Ar taip bus, priklauso nuo to, ar nuspręsime matyti bendrą logiką, vadinti daiktus tikraisiais vardais, kalbėtis vieni su kitais ir tęsti darbą gindami demokratiją, padorumą ir žmogiškąsias vertybes. Žinoma, kyla klausimas, ar pilietinė drąsa gali būti nukreipta į veiksmingą demokratinį pasipriešinimą.
Amerikos federalistinė sistema teikia pagrindo vilčiai. Po to, kai Kongresas 1960-aisiais priėmė pilietinių teisių įstatymus, siekdamas panaikinti Pietų rasistinę Jimo Crow politinę tvarką, Respublikonų partija ėmėsi „valstijų teisių“ kaip šūkio ir strategijos, skirtos priešintis federalinei valdžiai. Dabar situacija pasikeitė: respublikonai visiškai remia D. Trumpo federalinės valdžios panaudojimą prieš universitetus, žiniasklaidos priemones, advokatų kontoras ir miestus, o demokratų valdomos valstijų vyriausybės tampa antiautoritariniu bastionu. Pavyzdžiui, Ilinojaus valstijos gubernatoriaus J. B. Pritzkerio atsisakymas dislokuoti Nacionalinės gvardijos karius Čikagoje privertė D. Trumpą pasitraukti (bent jau kol kas).
Šis atsisakymas įgyvendinti federalinės vyriausybės politiką, kartais vadinamas „švelniu atsiskyrimu“, sudaro sąlygas valstijų vyriausybių ir D. Trumpo administracijos konfliktui dėl įvairių klausimų, pradedant rinkimų organizavimu ir baigiant visuomenės sveikata bei net klimato kaita. Nuo šio konflikto baigties gali priklausyti Amerikos demokratijos, o galbūt ir pačios Amerikos likimas.
Timothy Snyderis yra pirmasis šiuolaikinės Europos istorijos katedros vedėjas Toronto universiteto Munko globalių reikalų ir viešosios politikos mokykloje bei nuolatinis Vienos humanitarinių mokslų instituto narys, 20 knygų autorius arba redaktorius.
Komentaras buvo publikuotas „Project Syndicate“ leidinyje.
