2017 metais Donaldas Trumpas suglumusiai Angelai Merkel pateikė 374 mlrd. sąskaitą atgaline 2002 metų data. Anot jo, ši sąskaita atspindi įsisenėjusią problemą, kad Vokietija nepakankamai finansuoja gynybą. Praeitais metais jis tvirtino, kad Vokietija (ir Japonija) turėtų mokėti visą kainą už JAV teikiamą karinę apsaugą – ir dar su 50 proc. priemoka. Anot kritikų, jis tokiu būdu pavertė Aljansą reketininku. Vis tik naujausias kivirčas akivaizdžiai yra visų žalingiausias – tiek Vokietijai, tiek Europai, tiek Jungtinėms Valstijoms.
Praeitą savaitę prezidentas be jokio perspėjimo (ar planavimo) įsakė Pentagonui nuo rugsėjo sumažinti karinį kontingentą Vokietijoje iki 25 tūkst. karių – taigi, nurėžti daugiau kaip ketvirtadalį. Kaip sako Benas Hodgesas, dar neseniai vadovavęs JAV pajėgoms Europoje, tai yra „milžiniška klaida“. Ji daro Ameriką silpnesnę, o pasaulį – pavojingesnį.
Be to, ši žinia taip pat yra itin grėsminga Britanijai. Mūsų pernelyg išsklaidytos pajėgos turės daryti dar daugiau. NATO, mūsų saugumo po „Brexit“ kertinis akmuo, bus pavojingai susilpninta, o mūsų priklausomybė nuo kaprizingos Amerikos padidės.
Galbūt šis žingsnis nudžiugins pono Trumpo šalininkus, artėjant lapkritį vyksiantiems rinkimams. Be abejo, tai yra malonumą teikiantis akibrokštas poniai Merkel, kurią D. Trumpas laiko labiausiai erzinančia tarptautine lydere. Naujausią pykčio pliūpsnį ji išprovokavo atmetusi prezidento kvietimą į G-7 viršūnių susitikimą.
Karių išvedimas taip pat yra atpildas už Vokietijos atkakliai demonstruojamą šykštumą gynybos srityje. Didžiausia ekonomika Europoje atseikėja tik 1,38 procento nacionalinių pajamų šalies ir jos sąjungininkių gynybai – daug mažiau negu NATO nustatyta 2 proc. riba. Vokietijai taip pat gresia JAV sankcijos už dujotiekį, jungiantį su Rusija – savanaudišką projektą, keliantį pavojų jos rytinių kaimynių Europoje energetiniam saugumui.
Vokietijos verslo lobistai užtikrina, kad vyriausybė nedarytų nieko, kas supykdytų sprendimus priimančius veikėjus Pekine, tačiau tai pykdo amerikiečius, siekiančius paramos, jų nuomone, Vakarų egzistencinei kovai su Kinija.
Galėjo nutikti ir blogiau. D. Trumpas iš pradžių planavo išvesti visas JAV pajėgas. Pareigūnai to rimtai nevertino. Kai jis grįžo prie šios temos pastarosiomis savaitėmis, jie buvo apstulbinti. Dabar pareigūnai su siaubu svarsto laukiančią užduotį, juolab kad JAV kontingentas Europoje, kurio yra likęs tik dešimtadalis, palyginus su pajėgomis, laikytomis per Šaltąjį karą, buvo pavojingai susilpnintas. Laiko skirta itin mažai. Kurie kariai turės būti perkelti? Kur? Kas bus su jų šeimomis?
Kaip sako generolas Hodgesas, žala karinei parengčiai bus didžiulė. JAV bazės atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį ne vien NATO planuose nenumatytiems atvejams, skirtuose atremti Rusijos išdaigoms Rytų Europoje. Jos taip pat užtikrina gyvybiškai svarbius mokymus, logistiką, medicinos pagalbą ir žvalgybą misijoms Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Šie pajėgumai – pavyzdžiui, kovinio šaudymo pratybos Bavarijoje – negali būti greitai (o kai kuriais atvejais – apskritai) būti atkurti kitose šalyse.
Giliau glūdinti problema yra dar didesnė. Kariai Vokietijoje yra karinio buvimo Europoje esminė dalis, suteikianti pagrindą Amerikos pasaulinei lyderystei, besitęsiančiai nuo Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje, kurio 76-osios metinės buvo paminėtos praeitą savaitę, taip pat nuo Berlyno aprūpinimo operacijos 1948 metais. Transatlantiniams ryšiams būdingi pakilimai ir nuosmukiai (Vietnamas – 7-ame dešimtmetyje, Irako karas –2003-aisiais), tačiau jie leido įveikti nacius ir sovietus, o dabar užtikrina tarptautinę finansų, sveikatos apsaugos, teisės, prekybos ir saugumo sistemą, naudingą visiems, o labiausiai – amerikiečiams.
Pono Trumpo verslininkiška pasaulėžiūra tokių sąrangų nenumato. Jis traukiasi iš neapkenčiamos Pasaulio sveikatos organizacijos ir laiko NATO nedaug geresne. Vietoje jos prezidentas nori dvišalių saugumo susitarimų, kai už JAV karinį dalyvavimą būtų atsilyginama politiniu meilikavimu ir JAV gamybos ginkluotės sistemų pirkimu.
Kai kurioms šalims trumpuoju laikotarpiu JAV manevras gali būti pravartus. Lenkija pasisiūlė priimti iš Vokietijos atitraukiamus karius. Tai nėra protinga. Šis žingsnis neatsvertų pajėgumų, išmanymo, lojalumo, asmeninių ryšių ir planų, per dešimtmečius parengtų visų laikų sėkmingiausio karinio aljanso.
Prezidento aikštingas elgesys ne vien žlugdo JAV patikimumą Europoje. Jis kelia nerimą Amerikos sąjungininkams kitur, ypač Rytų Azijoje, kur tokios šalys kaip Pietų Korėja ir Japonija vis labiau nepasitiki savo buvusia neginčijama saugumo garante. Nepakankamai apgalvotų Pekino ir Maskvos veiksmų pavojus ką tik smarkiai padidėjo. Jeigu JAV šitaip elgiasi netgi su Vokietija, kiek vertas galėtų būti Taivanas? Arba Estija?
Vis dėlto šią niūrią nuotaiką praskaidrina vilties prošvaistės. Viena jų – prezidento dėmesio trukmė. Ankstesni ginčai su Vokietija išsikvėpė, tad šis irgi gali subliūkšti. Simbolinis kontingento sumažinimas gali būti pasiektas žongliruojant skaičiais, susijusiais su rotacija ir dislokavimu kitose vietose. Kaip ir daugiausiai nepastatytos pasienio sienos atveju, D. Trumpas gali paskelbti iškovojęs didžią pergalę ir imtis kažko kita.
Kita prošvaistė yra Kongresas. Įstatymų leidėjai gali atsisakyti skirti pinigų pajėgų išvedimui ir rengti posėdžius, per kuriuos pareigūnai būtų kamantinėjami apie šio žingsnio netvirtą pagrindą. Tarp respublikonų senatorių esama uolių atlantizmo šalininkų, kuriems būtų itin keblu ginti D. Trumpą šiuo klausimu.
Viską įvertinus, šis sukrėtimas gali būti sveikintinas. Europos šalys gynybos atžvilgiu dažnai yra linkusios veltėdžiauti. Vokietija yra ypač apnikta atsainaus pacifizmo, patogiai sutampančio su šalies komerciniais interesais. Kariniai biudžetai privalo didėti, o lėšos turi būti leidžiamos protingiau ir veiksmingiau. Europa turėtų blaiviau vertinti Kinijos keliamą grėsmę. Tokie apmąstymai gali naujai padidinti pripažinimą transatlantiniam aljansui – jeigu jis iki to laiko išsilaikys.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
