Pirmosiomis 2018-ųjų dienomis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pranešė, kad ketina inicijuoti įstatymą, draudžiantį per rinkimus socialiniuose tinkluose skleisti melagingas naujienas (angl. fake news). Simboliška, 2017 m. „Collins“ žodynas fake news išrinko metų fraze.

Pernai viešojoje erdvėje dažnai skambėjo žodžiai „melagingos, netikros naujienos“, „propaganda“, „dezinformacija“, o Rusija buvo minima kaip propagandos ir dezinformacijos kilmės šalis arba priežastis, dėl kurios Vakarų valstybės, įskaitant Lietuvą, ėmėsi priemonių savo informacinei erdvei apsaugoti. Dažnai sakoma, kad lietuviai gerai žino, kas yra manipuliavimas viešąja nuomone, nes išgyveno ilgus sovietinės propagandos ir dezinformacijos metus. Mūsų visuomenė, ypač žmonės, gyvenę sovietinio režimo metais, greičiau atpažįsta, kai Rusija manipuliuoja viešąja nuomone. Tačiau žinoti ar tik pasyviai stebėti propagandą ir dezinformaciją yra viena, o netapti tokio manipuliavimo aukomis – visai kas kita. Rusija skleisdama propagandą nesiekia sukurti teigiamą savo įvaizdį užsienyje, įtikinti Lietuvą ir Vakarus savo politikos pranašumais ar pasiūlyti tarptautinėje bendruomenėje kylančių problemų sprendimo alternatyvų. Rusija pasitelkia švelniąją galią sumaiščiai Vakarų, taip pat Lietuvos visuomenėje kelti, kad ši netektų vizijos, alternatyvų, tikėjimo savimi ir savo valstybe.

Rusija pasitelkia švelniąją galią sumaiščiai Vakarų, taip pat Lietuvos visuomenėje kelti, kad ši netektų vizijos, alternatyvų, tikėjimo savimi ir savo valstybe.

Pastaruosius dvejus metus analizuoju Kremliaus pažiūroms atstovaujančios žiniasklaidos veiklą Lietuvos informacinėje erdvėje. Štai kokie pagrindiniai Rusijos strateginės komunikacijos bruožai: ji paremta svarbiais tikslais, veikia operatyviai, lanksčiai ir greitai reaguoja į aplinkybes, gerai pažįsta oponentą – Vakarų valstybių visuomenę – ir išnaudoja konkrečios šalies jautrius istorijos momentus, ekonomikos ar socialines problemas. Lietuvos atžvilgiu Kremlius irgi naudoja vieną iš manipuliavimo technikų – selektyviai neigiamai komentuoja jautrius mūsų valstybės istorijos įvykius, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo holokaustą, Lietuvos ir Lenkijos kaimynystės santykius, mūsų valstybės socialines problemas, emigraciją, skurdą ir pan. Taip norima įtvirtinti Lietuvos, kaip nenusisekusios valstybės, naratyvą. Rusija tarptautinius santykius aiškina jėgos kultu, hiperrealizmu ir puolimo doktrina. Ji vertina ir gerbia jėgą. Siekti bendro sutarimo suvokiama kaip silpnybė. Geriausia gynyba yra puolimas, nes Rusija visada buvo ir yra apsupta priešų, todėl ir Kremliaus skleidžiama dezinformacija, propaganda yra (pro)aktyvaus bei agresyvaus pobūdžio – formuojama naratyvų informacinė erdvė, kurioje Kremliaus požiūrį pristatanti žiniasklaida pasakoja skirtingas istorijas, bet visos jos patvirtina tą patį. Taip kuriami naratyvų klasteriai. Pavyzdžiui, Lietuvos Seimui rengiantis priimti vadinamąjį Magnickio įstatymą, Kremliaus žiniasklaidos priemonės informacinę kampaniją pradėjo iš anksto. Likus mėnesiui iki priėmimo, penki Kremliaus pažiūroms atstovaujantys tinklalapiai rusų ir lietuvių kalbomis nuolat publikavo straipsnius, kritikuojančius Lietuvos ketinimą priimti Magnickio įstatymą. Pateikti skirtingi argumentai, bet laikytasi tos pačios pozicijos – Lietuva yra nevykusi valstybė, Rusija yra rusofobijos auka, bet pajėgi atsakyti į tokį puolimą. Kremliaus požiūrį mūsų šalyje lietuvių kalba pristatanti žiniasklaida dažniausiai pasitelkia dezinformaciją ir stengiasi sudaryti tradicinių spaudos atstovų įspūdį – tariamai neutraliai praneša apie įvykius, pateikia faktus (deja, tik tuos, kurie palankūs Kremliaus naratyvams įtvirtinti) ir cituoja ekspertus, kurių nuomonė sutampa su Kremliaus požiūriu. Taip slopinamas skaitytojų budrumas, bandoma pritraukti naujų ir skatinti neigiamą požiūrį į valstybės gyvenimo realijas. Tas pats tinklalapis rusų kalba atvirai ir šališkai kritikuoja Lietuvą, taiko propagandos principus. Vadinasi, nors rusakalbiai gyventojai yra Lietuvos piliečiai ir gyvena Europos Sąjungoje, Rusija komunikuoja taip, lyg jie būtų jos visuomenės dalis. Apsaugoti savo informacinę erdvę galime keliais būdais. Lietuvos visuomenė ir institucijos ją stebi, analizuoja, aptinka ir aiškina provokacijas. Sėkmingai naudojamasi įstatymų baze, mokoma kritiškai mąstyti, ugdomas medijų raštingumas, veikia visuomenės iniciatyvos, atskleidžiančios melagingas naujienas. Vis dėlto veiksmingiausia priemonė savo informacinei erdvei apsaugoti – konstruktyviai ir sistemingai spręsti šalies problemas, kurti gerovės valstybę ir motyvuotą visuomenę. Dalia Bankauskaitė yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovė