Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 29 d.


KOMENTARAS
Debesys virš Lietuvos diplomatijos
Evaldas Labanauskas

Kremlius muša karo būgnus Europoje, Kinijos drakonas spjaudosi ugnimi prieš Lietuvos verslą, padėtis prie Baltarusijos sienos išlieka įtempta, o ir COVID-19 pandemija niekur nedingo. Bet mums tai kas? Toliau kaposimės tarpusavyje ir apsimesime, kad net nepastebime, jog Lietuvos diplomatija vis giliau klimpsta į vidaus krizę.

Vienas ženklų – šiuo įtemptu metu Lietuvos diplomatijos laivą palieka dalis patyrusių diplomatų. Patikimų šaltinių teigimu, vienas jų – Raimundas Karoblis, vadovavęs sėkmingam Lietuvos pirmininkavimui ES ir gerai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vertintas buvęs krašto apsaugos ministras, pavargo, prezidento Gitano Nausėdos žodžiais tariant, „atšalinėti“ ir nutarė tęsti karjerą ES diplomatijoje. Mat jo patirtis, pažintis ir įdirbis Lietuvoje nublanksta prieš prezidento ir Vyriausybės politines intrigas.

Šios politikų rietenos išvedė iš kantrybės ir ambasadorių Simoną Šatūną, kuris visą savo gyvenimą atidavė Lietuvos diplomatijai, o valstybės pozicijas Briuselyje gynė ypatingu metu – kai buvo bandoma sutarti, kaip elgtis koronaviruso pandemijos metu, kai reikėjo priimti sankcijas Baltarusijai arba parodyti, kad ES solidariai priešinsis Aliaksandro Lukašenkos hibridinei atakai migrantais, taip pat kad ES nepaliks Lietuvos vienos mūšyje su Kinija. Bet kiek galima būti amžinai laikinam ir jausti malonumą atsidūrus tarp prezidento ir valdančiųjų girnų? Tad jis irgi savo ateitį susisiejo ne su Vilniumi, o su Briuseliu.

Konkretus rezultatas: tokiu įtemptu metu Lietuva gali neturėti jokio rimto atstovavimo Briuselyje. Tiesa, gan paslaptingai buvo paskirta COREPER I ambasadorė Jurga Kasputienė, kuri kaip ir turėtų tapti laikinąja Lietuvos nuolatinės atstovybės ES vadove, kaip pusantrų metų buvo S. Šatūnas. Tai, be abejo, nesustiprins Lietuvos pozicijų, bet ne dėl to, kad ji būtų bloga diplomatė, o dėl to, kad suvokti, kaip viskas veikia, ir įsivažiuoti Briuselyje reikia ir laiko, ir pažinčių. Tuo labiau kad jos statusas bus vėlgi laikinas.

Kaip turi jaustis patyrę diplomatai, kai dar kojų neapšilęs viceministras pareiškia, kad jis daug geriau žino tarptautinę situaciją ir Kinijos politiką, nes jo dukra mokėsi Taivane?

Turime puikų pavyzdį, kaip Lietuvoje vertinami patyrę diplomatai ir kaip politikams dėl savo ambicijų nusispjauti į jų karjeras, o kartu ir į visos šalies interesus. Nenuostabu, kad Užsienio reikalų ministerija susiduria su iššūkiais pritraukti naujų darbuotojų. Neseniai teko bendrauti su prieš kelerius metus diplomatų kalve kažkada vadinto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventu ir jis teigė, kad nė vienas iš jo kurso nepatraukė į Užsienio reikalų ministeriją. Kažkada norinčių į šią ministeriją buvo ypač daug, bet dabar net skundžiamasi, kad neužpildomi rezervų sąrašai.

Pastaraisiais metais kalbėta, kad to priežastis yra finansinės sąlygos – esą dar per ekonomikos krizę apkarpius išlaidas liko maži atlyginimai. Taip pat ankstesniais metais paplitusi reikiamų politikų „įdiplomatinimo“ tradicija, o politinių ryšių neturintys karjeros diplomatai likdavo ant ledo.

Dabartinė Užsienio reikalų ministerijos valdžia, regis, ėmėsi taisyti padėtį: Seimas pritarė Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisoms, kurios esą užkirs kelią diplomatijai politizuoti, valstybės biudžete taip pat numatytas didesnis finansavimas.

Vis dėlto minėtas ambasadorių pasirinkimas ieškoti karjeros galimybių ne Lietuvoje rodo, kad kitos dvi diplomatijos ydos išlieka ir kelia didelę grėsmę valstybės interesams. Visų pirma, tai dviejų pagrindinių Lietuvos užsienio politikos formuotojų priešiškumas: prezidentas sako, kad „laiškais problemos nesprendžiamos“, ministras pasirašo tokius laiškus; ministerija sako, kad nieko tokio, jog taivaniečių atstovybė pavadinta Taivano vardu, prezidentas, ilgai kartojęs tą patį, pareiškia, kad tai buvo klaida, ir t. t.

Kita yda – vėlgi tas pats karjeros diplomatų nevertinimas kalbant ne tik apie atlyginimus, o greičiau apie jų sukauptų žinių, idėjų įsiklausymą. Kaip turi jaustis patyrę diplomatai, kai, tarkime, dar kojų neapšilęs politinio pasitikėjimo viceministras pareiškia, kad jis daug geriau žino tarptautinę situaciją ir Kinijos politiką, nes jo dukra mokėsi Taivane?

Galbūt šis pavyzdys yra piktų viceministro ar konservatorių neprietelių išpūstas gandas, bet bendra atmosfera Užsienio reikalų ministerijoje nėra pati geriausia ir tai trukdo įgyvendinti šalies diplomatinius tikslus, iš kurių svarbiausias – užtikrinti Lietuvos saugumo ir nacionalinius interesus ypač šiuo metu, kai tarptautinė ir kartu Lietuvos padėtis lieka įtempta.

Kita vertus, norisi tikėti, kad patyrusių diplomatų pareikštas noras palikti Lietuvos diplomatiją pažadins tiek prezidentūrą, tiek valdančiuosius ir Užsienio reikalų ministeriją.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

2022 02 01 06:45
Spausdinti