Lietuvos piliečiai pagaliau galės išsirinkti savo miesto ar rajono merą. Metų metus puoselėta, išsvajota, marinta, blokuota ir galų gale įgyvendinta idėja šliūkštels šiek tiek žibalo į monotonišką ir nesunkiai nuspėjamą Lietuvos politinį gyvenimą.
Demokratija priartėjo link kiekvieno namo kiemo ir tūlas pilietis pagaliau turės progą asmeniškai pareikšti pasitikėjimą savo miesto vadovu arba jį nubausti ir balsą atiduoti konkurentui.
Šią naujovę reikėtų vertinti kaip dar vieną demokratijos laimėjimą vien dėl to, kad pirmą kartą po savivaldybių rinkimų bus išvengta užkulisinių kovų, manipuliacijų, grasinimų ir kitokių įtakos žaidimų (garsiausias jų vadinamas „plaukti pilvu aukštyn Nerimi“), kai miestams vadovaudavo nebūtinai didžiausią pasitikėjimo mandatą gavę politiniai veikėjai.
Tačiau ši gera pradžia – mažiau nei pusė darbo. Tiesioginiai merų rinkimai tėra mažas žingsnis, kurį kol kas reikėtų vadinti politiniu eksperimentu, o ne darniai veikiančiu demokratijos mechanizmu. Gali būti, kad ne viename mieste naujasis modelis susidurs su sunkumais ar net bus ištiktas paralyžiaus. Po rinkimų ne vienoje savivaldybėje greičiausiai stebėsime šviežiai iškepto mero ir daugumą taryboje laimėsiančių narių konfrontaciją, ypač jei naujasis vadovas bus ambicingas ir nepriklausys dominuojančiai politinei jėgai. Tiesioginį rinkėjų pasitikėjimą pelnęs meras turės nuolat kovoti dėl įtakos, nes įstatymai jam nesuteikia pakankamai galių tvarkytis savivaldybėje.
Situacija iš esmės keistųsi, jei būtų atsikratyta amžinojo mero sindromų. Rotacija išsklaidytų nepakeičiamųjų mitą, suteiktų daugiau energijos ir naujų idėjų.
Reikėtų reformuoti ir pačias savivaldybių tarybas, kurių frakcijos dažnai formuojamos klanų, o ne ideologijų principu. Nuo miesto ir rajonų valdymo nustumiami žmonės, kuriuos galėtume pavadinti vietos elitu. Štai mokyklų vadovams įstatymai draudžia dirbti savivaldybių tarybose, verslininkai vengia įsilieti į miestų valdymo reikalus, nes dalyvavimas politinėje veikloje beveik garantuoja oponentų persekiojimą. Tiesioginiai ne tik merų, bet ir tarybos narių rinkimai sukurtų sąlygas visuomenei aktyviau dalyvauti savivaldoje ir taptų dirva naujiems bendruomenių lyderiams iškilti.
Partijos tokių asmenybių kol kas nesugeba išugdyti. Politinių organizacijų kraujotaka lėta ir nacionaliniu, ir ypač regionų lygmeniu, kur prie valdančiosios politinės jėgos nedviprasmiškai raginami prisijungti savivaldybių ir joms pavaldžių įstaigų darbuotojai. Tiek dėl karjeros galimybių, tiek dėl banalios ramybės.
Kita problema, kaip šiame numeryje rašo žurnalas IQ, yra regionų politikų ir partijų viršūnių atotrūkis. Tai tarsi du nesusisiekiantys indai. Vietos veikėjai tarpsta savo valdose, o partijų lyderiai džiaugiasi, kad provincijoje neatsiranda išsišokėlių, kurie taikytųsi į ministro ar kitą postą kur nors sostinės Gedimino prospekte. Už tai galima daug ką atleisti. Kai kuriose Lietuvos partijose dar pavyktų aptikti jaudulio dėl etikos, reputacijos ir vertybių likučių, bet savivaldybėse ir šie išgaruoja. Net tradicinėmis save vadinančios politinės jėgos į merus siūlo teistus ar su teisėsauga santykių dar neišsprendusius veikėjus. „Šunsnukis, bet savas“, – greičiausiai tokiais principais vadovaujasi politikai, prieš rinkimus partijos vardą ir užnugarį suteikdami įtarimų korupcija neatsikračiusiems bendražygiams. Tai skleidžia nuodingą cinizmo atmosferą.
Taip pat reikėtų iki dviejų apriboti merų kadencijų skaičių. Lietuvoje yra ne viena savivaldybė, kurioje galima įžvelgti autoritarinio valdymo požymių. Mažesniuose ir ypač ekonomiškai atsilikusiuose regionuose savivaldybės yra ir reikšmingos darbdavės, ir svarbios paslaugų užsakovės. Ten, kur visi visus pažįsta, pavojinga pyktis su įtakingu valdovu, ypač kai nėra kam pasiskųsti, nes vietos žiniasklaidos laisvės dažnai irgi baigiasi prie mero kabineto slenksčio. Situacija iš esmės keistųsi, jei būtų atsikratyta amžinojo mero sindromų. Rotacija išsklaidytų nepakeičiamųjų mitą, suteiktų daugiau energijos ir naujų idėjų.
Galiausiai gerokai daugiau galių reikėtų suteikti seniūnams – juos taip pat būtina rinkti tiesiogiai. Arčiausiai kasdienių žmonių reikalų esantys ir pasitikėjimą įgiję valdžios atstovai turėtų valdyti ir svarbiausią veiklos priemonę – pinigus. Valdžios mandatą gavęs seniūnas būtų atskaitingas konkretiems gyventojams ir derintų jų interesus, o ne mėgintų įtikti rajono centre sėdinčiam vadovui. Galėdami tiesiogiai kontroliuoti, kam panaudojamas miestelio biudžetas, piliečiai pagaliau pajustų, kad valstybė prasideda čia pat, jų kieme. Kad valdžia nebūtinai bloga ir svetima. Ir tikrai ne nuo Dievo.
