Mūsų jaunai demokratijai greitai sukaks trisdešimt. Nueitas kelias išties įspūdingas: destruktyvų, krizinį šoko ir chaoso pirmąjį dešimtmetį pamažu pakeitė kūrybos ir plėtros etapas. Jis taip pat nebuvo sklandus. Būta klaidų, ekonominių smūgių iš išorės, vidinių nusivylimų. Vadavomės iš geopolitinių pančių ir karpėme struktūrines bei nomenklatūrines praeitos epochos bambagysles. Bet kaskart prieš nuleidžiant rankas vis pavykdavo susipurtyti, persigrupuoti, keistis ir stebinant net save stiebtis į viršų.
Šiandien šalis yra ekonomiškai sėkminga Europos elito klubo narė, kuriai pavyko tikrai nemažai pasiekti. Padarėme didžiausią ekonomikos šuolį visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Pagal vienam gyventojui tenkančio BVP (atmetus kainų įtaką) rodiklį nuo ES vidurkio atsiliekame tik 20 proc., tad vytis liko visai nedaug.
Įsitvirtinome tarptautinėse rinkose. Sparčiai taisėsi ir namų ūkių finansinė padėtis bei gyvenimo kokybė, augo pajamos ir pensijos, traukėsi skurdas. Šalies reputaciją ir ateities galimybes didina įspūdingos nominacijos. Net ir ilgalaikė Lietuvai itin skausminga emigracijos tendencija pagaliau apsivertė. Nors dauguma atvykusiųjų – ne lietuviai, tai pirmas rimtas žingsnis, ambicija tapti traukos centru darbštiems ir veikliems. Visa tai leidžia pasakyti, kad nėra buvę geriau.
Deja, vis dar neišmokome džiaugtis ir įvertinti šių įstabių pasiekimų. Minint Berlyno sienos griūties 30-metį išleistoje Ivano Krastevo ir Stepheno Holmeso knygoje „The Light That Failed“ piešiama „Vakarų liberalizmo dievu nusivylusi“ ir kietesnės rankos besiilginti Vidurio ir Rytų Europa. Regiono valstybės skendi nusivylime. Nors nėra gyvenusios turtingiau ar jautusios saugiau. Tarptautinių institucijų pagalba, narystė NATO ir ES, saugumas ir struktūrinės paramos milijardai – ištrauktas sėkmingas bilietas išsvajotos laimės neatnešė. Ar tiesiog tik per daug išlepino. Juk išlepimas užliūliuoja ir priverčia pamiršti, kad laimę vis dėlto teks susikurti patiems.
