Ar esate girdėję apie artimiausio dešimtmečio, 2021–2030 m., nacionalinį pažangos planą? Bemaž neabejoju, kad 99,9 proc. jūsų dabar pirmą kartą apie tai sužinojote.
Teoriškai tai pats svarbiausias dokumentas, dėl kurio turėtų virti diskusijos, politikai – neišeiti iš televizijos forumų, o visuomenės grupės – plėšytis dėl savo pasiūlymų. Tai ne koks metų biudžetas, o viso dešimtmečio programa. Plane numatomi, kaip rašoma, „ambicingi pokyčiai sprendžiant iššūkius ir siekiant sukurti valstybę, kurioje visiems būtų užtikrintas kokybiškas gyvenimas, kiekvienam sudarant sąlygas dalyvauti visuomenėje ir kurti gerovę šalyje“. Maža to, Vyriausybė viešai skelbė, kad „plane numatoma siekti visuomenės ir politinio sutarimo šiuo klausimu.“ O juk be ilgų ir intensyvių diskusijų net nebūtų galima tokio sutarimo pasiekti.
Tačiau visa tai teoriškai. O praktiškai – gal atsirastų keli šimtai žmonių, kurie tą planą išties perskaitė. Vyriausybė, tiesa, gruodžio 9 ir 10 d. buvo surengusi viešą plano pristatymą, bet apie tai netrimitavo nei televizijos, nei didieji portalai. Vienintelė informacija, kurią po atkaklių paieškų internete galima rasti – tai pačios Vyriausybės puslapyje paskelbta žinutė ir kvietimas feisbuko paskyroje iki gruodžio 18 d. teikti siūlymus. Kiek daug žmonių pasiekė ši žinutė, galima spręsti iš to, jog įrašą „pamėgo“ septyni žmonės, devyni juo pasidalijo. Tai tiek tų pastangų visuomenę išties aktyviai įtraukti į plano aptarimą.
Pats planas vertas atskiro dėmesio. Jame – dešimt lozungine biurokratine kalba suformuluotų uždavinių. Pavyzdžiui, „didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties asmens ir visuomenės poreikiams“. Juk viskas aišku, ar ne? Įtrauktį švietimo siekiama didinti, kas gi čia neaišku.
Jei atidžiau pasižiūrėtumėte į kriterijus, kaipgi tą įtrauktį siekiama didinti, taip pat rastumėte puikių rodiklių – numatoma, kad moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) jau 2025 m. turėtų būti skiriama 1,5 proc., o 2030 m. – 2 proc. BVP. Nuostabus tikslas. Visas pasaulis seniai suvokė – kuo daugiau investuojame į mokslinius tyrimus, tuo didesnė nauda šalies ekonomikai. ES seniai skatina MTEP skirti 2,5 proc. BVP, nes kitaip nėra jokių šansų išlikti konkurencingiems prieš Kiniją ar JAV. Tik štai bėda – mūsų Vyriausybė rašo viena, o realiai finansavimas tik mažėja. 2015 m. MTEP buvo skiriama 1,04 proc., 2017 m. – 0,9 proc., o 2018 m. – jau tik 0,88 proc. BVP. Galbūt ką nors girdėjote, kad Vyriausybė 2020 m. biudžete būtų smarkiai padidinusi finansavimą mokslinei tiriamajai veiklai? Ir aš negirdėjau. Tad greičiausiai ir toliau popieriniai rodikliai bus sau, o tikri politiniai sprendimai – priešingi.
Plane yra daugiau nei 400 kriterijų, kurie turėtų įtikinti, kad bus tvirtu žingsniu einama pažangos link. Tačiau iš tikro šis planas mažai ką bendro turi su realybe ir pažanga. Tai dar vienas biurokratų kratinys tikslų ir rodiklių, kurie perkelti iš jau seniai stumdomų tų pačių ministerijų veiklos planų ir ataskaitų.
Kai kurie iš inercijos naudojami rodikliai yra net absurdiški. Štai vienas: „Gyventojų dalis, mananti, kad Lietuvos interesų tarptautinėje bendruomenėje įgyvendinimas yra užtikrintas“. Šis kriterijus yra bene svarbiausias, vertinant, kaip siekiama stiprinti įtaką pasaulyje ir ryšius su diaspora. Ir šį kriterijų Užsienio reikalų ministerija (URM) naudoja jau bemaž dešimtmetį.
Kriterijus matuojamas visuomenės nuomonės apklausomis: numatyta, kad pamažu vis daugiau apklaustų gyventojų manys, jog Lietuvos interesų įgyvendinimas yra užtikrintas. 2018 m. tokių buvo tik 34 proc., bet štai 2030 m. planuojama, kad bus net 40 proc.!
Nesvarbu, kad didžioji dalis gyventojų net negalėtų aiškiai pasakyti, kokie tie nacionaliniai interesai, o juo labiau kaip jie užtikrinami. Bet svarbu paklausti, o ką gausime? Tik va, gyventojai kažkodėl nesilaiko URM plano – nors duomenys turėjo tik gerėti ir 2020 m. pasiekti 50 proc., 2018 m. rodikliai ėmė ir sumažėjo! Tad šiame dešimtmečio plane URM valdininkai buvo jau atsargesni ir pasirinko tik 40 proc. kartelę.
Panašiai yra ir su Krašto apsaugos ministerijos nurodytais kriterijais apie didėjantį mūsų šalies saugumą. Štai NATO sąjungininkų skaičius, numatoma, turėtų nuo 10 891 (2018 m.) padidėti iki 11 100 2025-aisiais ir toks pat išlikti iki pat 2030 m. Ar jausite reikšmingai padidėjusį mūsų saugumą, jei sąjungininkų pajėgų dydis per artimiausią dešimtmetį išaugs „net“ 219 karių?
Tai tik kelios iliustracijos, kurios rodo dešimtmečio plano atmestinumą ir absurdiškumą. Galbūt todėl valdininkams gėda jį aptarinėti plačiai ir viešai. Bet tai jau tampa niūria tendencija – visa mūsų politika pamažu tampa gėdinga, nors lozungais vis dar bandoma tą gėdą dangstyti.
Tomas Janeliūnas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
