Nesunku surasti bent keletą priežasčių, kodėl Lietuvoje vis keliama idėja kurti valstybinį komercinį banką ir kodėl tam pritaria ne tik apie finansų sektorių ypatingų žinių neturinti gyventojų dauguma, bet ir dalis politikų, įskaitant prezidentą Gitaną Nausėdą, bei verslininkų.
Esama padėtis mažai ką tenkina. Rinkoje dominuoja du dideli bankai, stambusis verslas skundžiasi, kad negali pakankamai pasiskolinti savo ambicingiems projektams, o smulkesnis – kad finansavimas apskritai sunkiai prieinamas. Gyventojus erzina brangstančios paslaugos, arti nulio esančios indėlių palūkanos, retėjantis skyrių ir bankomatų tinklas, spaudimas pereiti prie elektroninių paslaugų ir žeminančios eilės tuose retuose padaliniuose, kurie dar priima grynuosius.
Trisdešimties metų bankininkystės istorijoje daug duobių ir tamsių užkaborių. „Sekundė“, „Aurabankas“, Lietuvos akcinis inovacinis, „Litimpeks“, „Tauras“, o gerokai vėliau „Snoras“ ir Ūkio – tai toli gražu dar ne visi vardai bankų, aptaškytų bankrotų, aferų, akcininkų ir vadovų piktnaudžiavimo, ryšių su korumpuotais politikais dėmėmis.
Skandinavijos bankai irgi netapo saugia užuovėja: drebinant pinigų plovimo skandalams sunku atsikratyti nuojautos, kad paskui tuos, kurie jau pasitraukė iš Baltijos šalių rinkos, gali pasekti ir dar vienas kitas. Nenustebkite, jei 2020-aisiais įvyks reikšmingų bankų pardavimo sandorių.
Vartotojai norėtų didesnės konkurencijos ir daugiau dėmesio klientams. Tačiau šį poreikį jaučiantys politikai dar labiau viską komplikuoja – jie vienu metu sugeba ir virkauti dėl mažos konkurencijos, ir svaidytis keisčiausiomis bankų apmokestinimo iniciatyvomis, kurios ne tik bankų, bet ir apskritai visų investuotojų akyse mūsų šalį paverčia pajuokos objektu.
Pridėkime žiniasklaidos istorijas apie nedaugeliui suprantamas finansines technologijas, kriptovaliutas bei blokų grandines ir atiduokime visą šį netikrumo bei permainų kokteilį suplakti karštagalviams mūsų politikams. Iš tiesų, valstybinis komercinis bankas gali imti atrodyti kaip stabilumo garantas ir kone vienintelė išeitis.
Bet iš tikrųjų tai slepia dar daugiau ir gilesnių vilkduobių.
Politikai rimtais veidais aiškina, kad būtų išmintinga valstybinį banką steigti Lietuvos pašto pagrindu ir esą vienu šūviu nušauti du zuikius – ir pašto turtas nepražūtų, ir nykstančių provincijos miestelių gyventojai nebūtų palikti be finansinių paslaugų. Tai pirma didžiulė apgaulė. Paslaugos, kurių, anot politikų, taip reikia gyventojams, dažniausiai tėra įmokų už vandenį, dujas, elektrą, telefono ir interneto ryšį surinkimas. Jas sėkmingai priima tie patys pašto skyriai ar net loterijų terminalai. Išmintinga valstybės politika būtų raginti gyventojus kuo mažiau naudoti grynųjų pinigų ir skatinti skaitmenines paslaugas – tai jau senokai suprato net skurdžiausios Afrikos ir Azijos šalys, kuriose dėl blogų kelių ir didžiulių atstumų tradicinės bankininkystės paslaugos apskritai nebuvo prieinamos.
Kitas deklaruojamas valstybinio banko tikslas paskatinti konkurenciją yra dar viena dūmų uždanga – bet kokios valstybės lengvatos savam bankui iškreiptų rinką, atbaidytų privačius žaidėjus ir galiausiai užtrauktų ES institucijų sankcijas. Apskritai naivu būtų tikėtis, kad valstybės valdoma įstaiga sugebėtų dirbti efektyviau nei privati. Taip nebūna. Niekada ir niekur. Juo labiau Lietuvoje.
Sunkiai pakeliamu iššūkiu gali tapti pats banko kūrimas. Bent jau ši pusiau paralyžiuota Sauliaus Skvernelio Vyriausybė vargiai su tuo susitvarkytų, jei nesugebėjo net įgyvendinti pažado į Kauną perkelti nedidelę Žemės ūkio ministeriją. Sunku atsikratyti abejonių, ar valstybės bankas netaptų ir politikams artimų žmonių prieglauda – ši valdančioji dauguma rodo ypatingą entuziazmą pasirūpinti savo čimbariukais.
Sunku atsikratyti abejonių, ar valstybės bankas netaptų ir politikams artimų žmonių prieglauda – ši valdančioji dauguma rodo ypatingą entuziazmą pasirūpinti savo čimbariukais.
Ne itin rimtai skamba argumentas, kad valstybinio banko reikia tarptautinėms finansų krizėms atlaikyti. Gal ir reikšmingas šalies mastu, bet turėdamas labai ribotus išteklius, jis galėtų tapti ne tik draudimo polisu, bet ir akmeniu po kaklu. „Parex“ banko, tiesa, ne valstybinio, žlugimas Latvijoje 2009-aisiais tapo mirtinu dūriu, privertusiu šalį prašyti Tarptautinio valiutos fondo pagalbos.
Pripažįstant, kad finansų sektorius toli gražu nėra tobulas, pirmiausia reikėtų įvardyti daugiausia problemų keliančias sritis ir ieškoti būdų, kaip padėtį taisyti esamais įrankiais.
O jei valstybinis bankas taptų neišvengiamu sprendimu, reikėtų visai kitokio, nei dabar siūlomas, modelio. Valstybės kapitalas tokiam dariniui, bent jau gyvavimo pradžioje, suteiktų patikimumo, tačiau būtina pakviesti prisidėti ir vietos verslą, ir galbūt strateginį investuotoją, numatant bankui kelią į biržą. Politikai nuo šio projekto turėtų laikytis kuo atokiau. Bankams reikia profesionalų. Bet ne tokių, kurie dabar valdo šalį.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
