Vadinamasis Didysis šeimų maršas aistras kėlė dar gerokai prieš jam prasidedant, jos tebekunkuliuoja jam ir pasibaigus. Tačiau tai ilgai netruks – feisbuko eterį šią savaitę pagrobs „Eurovizija“, po kurios, tikėkimės, pagaliau sulauksime vasariškų orų, atostogų, o su jomis ir daugiau gyvenimo džiaugsmo bei ramybės.
Tačiau prieš padėdami tašką šiame skambiais epitetais iš visų pusių apdalytame renginyje pabandykime pasiaiškinti, ar kas nors iš tiesų reikšmingo įvyko? Ir kas susižėrė iš to naudos, gavo politinių dividendų, o gal patyrė nuostolių?
Keliolika tūkstančių žmonių politinėje akcijoje Vingio parke – iš tiesų ne prastas laimėjimas gana apatiškai mūsų šalies visuomenei. Tačiau jis nebuvo lengvai pasiektas.
Susitelkė visos marginalios politinės jėgos. Net Rolandas Paksas užkūrė savo lėktuvą, seniai pamirštas Gintaras Šurkus išpakavo oro balioną, po Seimo rinkimuose gauto nokauto atkuto Naglis Puteikis, prabudo saldžiu žiemos miegu Briuselyje miegoję Viktoras Uspaskichas ir Valdemaras Tomaševskis.
Užkulisiuose aktyviai veikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – įtakingiausia ir geriausiai organizuota populistinė jėga, kurios lyderiai viešai parėmė maršą, o eiliniai dėl jo išliejo ir prakaito.
Nieko nuostabaus, kad pasišildyti prie homofobijos laužo subėgo visi politinio paribio ir užribio veikėjai, tai jiems buvo reta proga gauti bent šiek tiek dėmesio. Tačiau valstiečių entuziazmas mažų mažiausiai keistas – būtent radikalūs politiniai dariniai atims iš jų balsus kituose Seimo rinkimuose, o dabar Ramūnas Karbauskis be kovos atidavė ir kone monopoliu jam priklausiusią šeimų šventę. Dešimt metų organizuota „Naisių vasara“ pasižymėjo blaivybės idėjomis, marga muzikine programa ir pramogomis visai šeimai, o dabar bus painiojama su nešvankiais Artūro Orlausko anekdotais, garsiausių Lietuvos atlikėjų boikotu ir troškulį alumi iš butelio malšinančiais keikūnais.
Tradiciniai šeimos gynėjai aršiai kovėsi su jiems oponuojančia tradicine žiniasklaida bei influenceriais, tačiau tai nebuvo nulinės sumos žaidimas. Naudos gavo ir vieni, ir kiti. Naujienų portalams ši karšta tema padėjo pritraukti auditorijos ir demonstruoti jai reklamą, o kandūs feisbuko Andriai bei mažiau žinomi sarkazmo meistrai palaikė maršo organizatorių ir rėmėjų kovinę dvasią.
Eiliniai maršo dalyviai gavo progą apsilankyti Vilniuje ir, tikėkimės, spėjo pajusti šio tolerantiško, daugiataučio, kosmopolitiško miesto atmosferą bei kerus.
Eiliniai maršo dalyviai gavo progą apsilankyti Vilniuje ir, tikėkimės, spėjo pajusti šio tolerantiško, daugiataučio, kosmopolitiško miesto atmosferą bei kerus. Jei ne, bent jau prasiblaškė po ilgos žiemos ir varginančio karantino. Gausiai marše dalyvavę baikeriai irgi neturėtų skųstis – bent jau gavo legalią priežastį su draugais, palikę žmonas namie, prasiblaškyti sostinėje. Dalis jų čia užsibuvo iki sekmadienio popietės – Vilniuje barai jau veikia, o naktį važiuoti šimtus kilometrų motociklu ne itin saugu.
Nors homofobiška šio keisto renginio potekstė neatrodo patraukli, iš esmės tai buvo demokratijos pamoka, o jos dalyviams netgi šventė, kurią sugadintų nebent koronaviruso ar erkinio encefalito protrūkis.
Keistai po šio nevisiškai eilinio savaitgalio atrodo tik prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentūra gali teisintis kiek nori, kad sveikino su Šeimos diena ir kreipėsi „į iš įvairių Lietuvos kampelių Vilniuje susirinkusius žmones“, iš tiesų Lietuvos vadovas tą vakarą tapo apie perversmą valstybėje svaigstančių prastos reputacijos veikėjų bendrininku, pastatytu į vieną gretą su radikalios, Vladimiro Putino režimui pataikaujančios, antieuropietiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ oratoriumi.
Guodžia nebent tai, kad šeštadienio vakarą G. Nausėda nepasirodė Vingio parke. Šis nėra labai išpuoselėtas ir labiau primena mišką – pavojinga vieta pastaruoju metu tarp trijų pušų vis sugebančiam pasiklysti prezidentui.
