Senesniais laikais grįždamas iš Prahos, kur gyvenai pusę metų, kartais parveždavai lauktuvių pigios čekiškos bižuterijos. Bet tokios puikios, taip gerai pagamintos, kad ant tų karolių, apyrankių, segių ar auskarų būtinai būdavo prikabintas toks cedeliukas – lyg paaiškinimas, lyg žinia kokiems įsivaizduojamiems muitininkams: „Fake jewelry“. Šie papuošalai būdavo tokie tikroviški, taip tobulai nukopijuoti nuo visokių rubinų, safyrų, cirkonių, topazų, turmalinų ir akvamarinų, kad tekdavo juos specialiai deklaruoti – kaip netikrus. Žinoma, kad tarp netikrų brangakmenių jie būdavo patys tikriausi. Jie būdavo išties netikri, o jų gamintojai to neslėpė ir net atvirai didžiavosi. Tikrame pasaulyje dovanodami truputėlį gražios pasakos. Iškrapštydami iliuzinį triušį iš skrybėlės ar rankovės. Kai visai nesvarbu, kad tas triušis netikras – juk jo vis tiek nereikės valgyti.
Gal tikrai smagiau ir saugiau yra įsilašinti į smegenis apgaulingų žinių ir perdėtų, sutirštintų naujienų.
Įdomu, ar tokie geranoriški yra ir netikrų žinių, melagingų naujienų ir sugalvotų faktų kūrėjai, kai sugalvoja tikresnių už pačią tikrovę dalykų, kai sumano žiūrovų ir skaitytojų dėmesį nusipirkti savo išminties perlais, nutylėdami, kad jie netikri. Medijų iliuzionistai, gandų stebukladariai, ekonominių prognozių burtininkai bei viešosios nuomonės reitingų analitikai ir sintetikai. Gal tikrai jie visi nori žmonėms gero. Gal galvoja, kad terapijai – gydymui nuo pernelyg tikro gyvenimo – daug geriau visokie sugalvoti dalykai. Nuo tiesos galima susinervinti, išsigąsti ir nuliūsti. Galima nusivilti ir susijaudinti. Gal tikrai smagiau ir saugiau yra įsilašinti į smegenis apgaulingų žinių ir perdėtų, sutirštintų naujienų – netikrų, dirbtinų, kaip dirbtinės ašaros. Tikros ašaros kenkia akims, o dirbtinės, sako, padeda. Gal ir moterų romanų rašytojai yra geradariai: moterims, kurios nenori tikrovės, toms pavargusioms nuo problemų, įtampos, nuo pilkų kasdieninių veiksmų ir jausmų. Gal tikrai joms geriau iškeliauti į dirbtinių jausmų pasaulį. Ten visi puikiausiai supranta ir žino, kad tikrovėje tokių meilių ir tokių istorijų kaip moterų romanuose – nebūna. Kad tokių aistrų kaip knygose gal ir nesinorėtų ilgiau nei savaitę. Bet atostogos tęsiasi irgi panašiai, ir todėl dviejų savaičių dirbtinės meilės knygoje – kaip tik gana.
Gal reikėtų ir visus kitus piliečius apgyvendinti pasakose, kad visi gyventų ilgai, sveikai ir laimingai, gal tikrai reikia žmones apsaugoti, kad jie kasdien nesinaikintų ir nesinuodytų – pavyzdžiui, netinkamu maistu ir gėrimais, nesveikais užkandžiais ir netikrais vaisvandeniais. Reikėtų jiems patarti ir parekomenduoti, jeigu neklausys – perspėti ir pamokyti, jeigu nepadės – gal ir į kaliūzę uždaryti – perauklėjimui ir apmąstymams. Tik rimtai pagalvojus – daug labiau apsinuodyti galima knygomis ir idėjomis, apsisvaiginti filmais ir melodijomis, išsiauklėti pagal svetimus ugdymo standartus ir apsikrėsti laukiniais papročiais bei nevykusiomis tradicijomis. Tiems menus ir mokslus vartojantiems piliečiams irgi reikėtų kažką numatyti, sugalvoti, nuspręsti ir padaryti. Jų pačių labui, nes jie savo labo nežino.
Ir tų pačių prezidentų rinkimuose gal visų sąžiningiausi būtų tie kandidatai, kurie aiškiai suprastų, kad visų rinkėjų lūkesčių įgyvendinti vis tiek nepavyks: nes visi balsuojantieji už tave nori visiškai priešingų dalykų. Iš prezidentų kai kurie nori generolų ir karvedžių, o kiti ‒ mokytojų ir pranašų. Dar kiti nori gydytojų ir vaistų, o treti – tiesiog mažiau mokesčių ir daugiau pinigų. Dar yra tokių, kurie patys nežino, ko nori, arba net nežino, ko galėtų norėti iš to supervyriško ar supermoteriško prezidento. Arba nori visai nedaug – kad tas mylimas prezidentas nutiestų jiems asfalto ir sutaisytų nutrūkusį ir pasileidusį kanalizacijos vamzdį.
Ir tuomet teisingiausiai elgtųsi tie kandidatai, kurie prižadėtų viską, bet nieko nedarytų – tik toliau garantuotų, kad bus pozityvūs ir gražūs. Nes rinkėjai už juos ir balsuoja todėl, kad jie gražūs. Ir todėl tiems gražuoliams paprasčiausias būdas įgyvendinti rinkėjų lūkesčius būtų tiesiog išlikti gražiems. Arba jeigu tave išrinko – kaip moterį – pasistengti išlikti panašiai į moterį.
Gal jokių pertvarkymų nereikėtų tiktai politikoje. Niekas ten per amžius nesikeičia. Reiktų tik įvardinti ir pasakyti, ir ant tų netikrų politikų, kaip ant tų netikrų deimantų, parašyti, kad jie netikri. Kad jie patys tikriausi – tik tarp tų – tokių pačių netikrų. Kaip netikras zuikis pats tikriausias netikrų zuikių valgiaraštyje. Nes tikras zuikis ir tikras politikas paragavus gali pasirodyti smarkiai kitoks.
Ne mūsų, bet ir ne jūsų skonio.
Liutauras Degėsys yra filosofas, rašytojas
