Arnas BalčiūnasNuoširdžiai kalbant, jau atsibodo rašyti apie Vyriausybę. Atsibodo ir ginčytis su draugais bei kolegomis apie tai, ar viskas blogai, ar dar ne viskas, man jau nebesmagūs ir visi juokeliai, kuriais kasdien reikia apsikeisti, nes sunku rimtai žiūrėti į Lietuvos politiką. Vis dėlto pasiduoti nuovargiui negalima – kritikuoti valdžią būtina. O jei valdžioje esantys asmenys išmoks su kritika elgtis tinkamai, ji gali tapti ir brangiausia dovana.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Žinoma, kritiką priimti nėra lengva, o pastaruoju metu valdžioje nepratę būti socialdemokratai, matyt, prarado žaidybinį ritmą ir net tokie politikos veteranai kaip Vytenis Andriukaitis susiduria su problemomis, kai yra pradedami spausti. Bent jau iš dalies galiu suprasti, kodėl V. Andriukaičiui ir jo kolegoms atrodo, kad su jais elgiamasi neteisingai, – juk jie yra ribojami institucinių taisyklių, kiekvienas žodis tampa diskusijų objektu, o oponentai kartais yra beveidžiai ir už savo žodžius retai turi atsakyti. Suprasti galima, bet mano užuojautos nebus – kritika neprivalo būti švelni, tiesą pasakius, gal ir geriau, jei skauda.
Politika neapsiriboja institucijomis ir rinkimais. Politika vyksta gatvėse, baruose, parduotuvėse. Jei nepavyksta sukontroliuoti to, ką kalba Seimo nariai, neverta tikėtis, kad sukontroliuosi, ką kas įpiešęs prirašys socialiniuose tinkluose. Nekalbu apie atvejus, kai tiesiogiai pažeidžiami įstatymai, tačiau neperžengiant jų ribų kritikuoti politikus būtina, nes tai yra vienintelis būdas užtikrinti nuolatinę atsakomybę demokratijose. Rinkimai vyksta per retai, kad būtų pagrindiniu priežiūros mechanizmu, o nuolatinė kritika leidžia sušvelninti ir su rinkimų cikliškumu siejamus neigiamus padarinius, kaip antai neatsakingą išlaidavimą kadencijoms einant į pabaigą.
Juolab priešingos strategijos tiesiog neveikia. Galima vis girti, bet tie, kurie yra verti pagyrų, dažniausiai jų nereikalauja, o tie, kurie reikalauja, pagyrų neverti. Šią vasarą stebėjome puikų to pavyzdį – apgailėtiną Europos lyderių viliotinį Donaldui Trumpui. Kiek visko jie darė: ir šūkius kartojo, ir tėveliu vadino, ir po golfo laukus baladojosi, ir visais įmanomais būdais bandė sukurti komfortą žmogui, kuris komforto nenusipelnė. Desperatiškoje situacijoje savigarbą gal ir galima traktuoti kaip valiutą, bet kai atiduodi dykai kaip geros valios ženklą, galiausiai lieki tiesiog be nieko. The art of the deal, kaip sakoma.
Būti kritikuojamam vis dėlto nėra malonu. Aš nežinau, ar kas nors Lietuvoje užjaučia politikus, todėl iš principo kaip ir neprivalau rašyti apie tai, kaip jie jaučiasi, bet gebėti atsakyti į kritiką yra taip pat svarbu, kaip ir kritikuoti. Baisieji žurnalistiniai tyrimai akivaizdžiai veikia, visoje valdančiojoje koalicijoje beveik nebeliko norinčių tapti ministrais – juk ir šeima, ir reputacija gali atsidurti pavojuje. Užduosiu kvailą klausimą – kas stovės už tų ministrų, kurie nesusitepę? Žinoma, kad tie, kurie nedrįso pasitikrinti viešai, tačiau be atsakomybės už tai, ką daro. Buvęs žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas kalbėjo apie „Žemaitaičio UAB“, bet tokių UABų atsiras ir daugiau.
*****susije*****
Visiškai to išvengti neįmanoma – Lietuvoje įtaka yra bene išimtinai suprantama kaip gebėjimas gauti tai, ko nori, tyliai. Gal dėl to pastarųjų metų skandalai ir yra tokie skaudūs politikams – pilietinė visuomenė remiasi influenceriais, kurių modus operandi yra absoliučiai priešingas, jie savo įtaką grindžia būtent nuolatiniu viešumu. Nors influencerių demokratija turi savų trūkumų, politikams ji gali duoti vieną esminę pamoką – autentiškumas ir žmogiškumas leidžia išlikti relevantiškam net klystant. Šarūnas Černiauskas, Skirmantas Malinauskas, Andrius Tapinas – visų jų spintose galima rasti po keletą skeletų, tačiau gebėjimas prisiimti kaltę, atsiprašyti ir į kritiką sureaguoti ieškant sprendimų yra puikus pavyzdys politikams. A. Tapinas net šią vasarą pasistengė politikams pakišti gerą pamoką, pasikviesdamas Rusijoje koncertavusį atlikėją į savo vasarinę diskoteką. Vis dėlto mūsų politinis elitas sureagavo piktdžiugiškai. Matyt, vasara nėra geras laikas mokytis.
Nori ar nenori, bet mokytis reikės. Dar praeito amžiaus antroje pusėje politikos filosofai ir mokslininkai pradėjo kalbėti apie „spektaklio visuomenes“, „auditorijai skirtas demokratijas“ ir panašius konceptus, kurių pagrindu tapo pasikeitęs požiūris į viešumą. Ta prasme kritiką galima laikyti ir visuomenės bandymu priminti, kad taisyklės pasikeitė. Politika nebėra sovietinis teatras, ketvirtoji siena galutinai sugriuvo. Kritikuodami politikus mes tikimės nuoširdžios jų reakcijos ir greitų sprendimų ne todėl, kad smagu juos paspirginti ar pasijuokti, bet todėl, kad esame to paties spektaklio dalis. Tik jei politikams kritika gali būti dovana, mums ji vis tiek yra darbas – iš to ir atsiranda nuovargis.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
