Ilgai sukau galvą, ką čia gero pasakius apie Kiniją, kad straipsnis neatrodytų į vienus vartus. Kinai prieš tūkstantį metų pastatė Didžiąją sieną, nuo tada mongolai pas juos nebelenda. Nes kopėčių neišrado, o arkliai spyriojasi šalia kiniškų dirbinių. Turbūt ši kinų geopolitinė sėkmė įkvėpė Donaldą Trumpą statyti savo sieną. Tačiau Iždo departamente sėdintys demokratų diversantai neduoda penkių milijardų statyboms. Sako, kad be imigrantų iš Meksikos patys neišsikuops viso purvo, kuris kasmet susikaupia iš gero gyvenimo.
D. Trumpas neabejotinai pavydi kolegai Xi Jinpingui, nes tas gali projektus sumanyti ir įvykdyti pasitaręs su savimi. Labai daug laiko galima sutaupyti, kai nėra opozicijos ir visi komunistų partijos nariai plenumuose balsuoja už.
Keisti tie vakariečiai. Kai prieš trejetą dešimtmečių užsikirto sovietijos lokomotyvas, visi džiūgavo, kad komunizmas nugalėtas: pasaulis taps globaliu kaimu, istorija baigiasi, Berlyno siena griuvo (tarsi tas Berlynas būtų visuotinai svarbus miestas). Keletas šimtų milijonų rytų europiečių nusimetė raudonųjų jungą. O kad milijardas Kinijos gyventojų lieka vilkti komunistų partijos jungo, kažkaip visi pražiūrėjo. Tibetiečių, uigūrų niekas neišvadavo, Šiaurės Korėjos lagerio nelikvidavo. Tikėjosi, kad subyrės kaip sovietai? Kinai nebūtų pasidavę? O kas ta Kinija tuomet buvo – stalo teniso kamuoliukų gamintoja.
Dabar jau vėlu. Iniciatyva jų pusėje. Kad nukreiptų dėmesį, pluša Kimas prie nežinia iš kur gautų raketų brėžinių. D. Trumpas keliskart per savaitę glėbesčiuojasi su visokiais kinų generaliniais sekretoriais. Nesuprasi, iš džiaugsmo ar iš apmaudo.
Neva stengiasi išvengti prekybos karų. O kaip atrodytų prekybos taika? Kinai per visokius kenksmingus huavėjus vogtų ir šnipinėtų kiek nori, ką nori, o visi supratingai tylėtų arba politiškai korektiškai pagrūmotų? Kaip įmanoma taika, kai oponentas kasmet plečia priešiškų veiksmų asortimentą, kasmet kiaulina vis sumaniau ir išradingiau.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Rusiškosios, bolševikinės komunistų partijos tikslas buvo proletarinė revoliucija visame pasaulyje, proletariato diktatūra visoje planetoje. O kokie Kinijos komunistų partijos tikslai? Tokie pat kaip bolševikų ar, priešingai, – laukinis kapitalizmas visame pasaulyje?
Nors didesnę gyvavimo dalį kinų maoistai su Lenino ir Stalino bolševikais atvirai konfrontavo, veiklos rezultatai panašūs – dešimtys milijonų represijų aukų. Jei visiems tiems žmogaus teisių teismams pakaktų valios komunizmą paskelbti nusikalstama ideologija, neabejoju, kad maoistai pasiplautų tarę, kad tai galioja tik stalinistams. Arba kad nesupranta, apie ką kalbama.
Kol Kinija nebuvo pasaulio galybė, Mao su chunveibinais atrodė keliskart menkesnė problema už Pinochetą ar bet kurį Afrikos diktatorių žmogėdrą. Ir dabar apie kinus tiek daug nekalbėtume, jei jie pas mus taip atkakliai nesiskverbtų. Sėdėtų užsisklendę už užkardos savo maonete, sektų per milijardus kamerų, su kuo kaimynai ir kaimynų kaimyno kaimynai ryžius valgo, ar tinkamai per pėsčiųjų perėją pereina, ar nuoširdžiai nusilenkia Vado paveikslui. Skųstų vietos gestapui, jei kas ne taip. O ne taip ten viskas. Ypač su jau minėtais tibetiečiais ir uigūrais. Prieš porą dešimtmečių dėl Tibeto lietuviams labiau skaudėjo. Dabar belikę pavieniai balsai. Valstybės galvos vyksta neaiškių vizitų į tą negėrio imperiją, o su Dalai Lama nebesisveikina Vilniuje. Žodžiu, supasaulėjom.
Man rūpi, ar mes labai piktintumės, jei, pasibaigus kankintinų uigūrų ištekliams, Kinų siena pasislinktų į Kazachijos ar Kirgizijos pusę ir okupantai imtų tuos nelaimėlius perauklėti, kad tie gerbtų Partiją ir Vadą, ar tokiu atveju mes ir pasaulis tylėtume? Tylėtume, nes tai vyksta toli ir nežinia kur, vadinasi, tai nebūtinai teisybė. O jei kas nors panašaus pradėtų vykti šalia Minsko, jei ten atsirastų masinio ideologinio perauklėjimo stovyklų nesusipratusiems čiabuviams? Turbūt jau pradėtume pogarsiai niurnėti išsigandę, ar dar ne per vėlu.
Per vėlu, jei Oswaldas Spengleris prieš šimtmetį rašydamas „Vakarų saulėlydį“ buvo teisus.
Bet esama vilties, kad viskas baigsis geruoju. Kad kinų specialiųjų tarnybų hakeriai per neatsargumą susisiųs tiek vogtos informacijos, kad amžiams pakibs visi jų raudonieji kompiuteriai. Arba kad protingiausios ir drąsiausios kinų tautos galvos vieną dieną nuspręs, kad nori kitokios ateities, nei siūlo Mao pakalikai. Ir kažkokiu stebuklingu būdu padarys tą drakonų kraštą draugišką visiems pasaulio žmonėms.
