Meniu
Prenumerata

šeštadienis, sausio 28 d.


Draudimais kuriame nesėkmingos šalies įvaizdį
Ovidijus Lukošius

Kuo Lietuvą pavers nuo praėjusių metų pabaigos kone absoliučią politinę valdžią paėmusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga? Iranu ar Šiaurės Korėja?

Tai, žinoma, skamba kaip politinis anekdotas, tačiau valstiečiai nekeičia rinkimų retorikos, kad tuoj ims šienauti draudimų dalgiais. Šiame IQ numeryje ypatingą dėmesį skiriame lošimų verslui, kuriame susipina daugybė interesų, nemažai pinigų, iškyla aštrių socialinių problemų, įvyksta žmogiškųjų tragedijų, justi ir nelegalios veiklos tvaikas. Kita vertus, šis verslas kuria darbo vietas, moka mokesčius, teikia paslaugą, kuri, naudojantis saikingai, yra pramoga, būdas atsipalaiduoti. Taigi, painokas galimybių ir problemų kamuolys. Jam išnarplioti reikia kruopštumo ir sumanumo. Blogiausia, ką gali padaryti valdžia, tai imtis kosmetinių priemonių ir daug sąmyšio bei triukšmo sukelsiančių draudimų, kurie padėtų pelnyti politinių dividendų, tačiau esamas problemas tik pagilintų. Kad šiuo keliu gali būti pasukta reguliuojant lošimų verslą, matyti iš ryškėjančių kovos su alkoholio vartojimu iniciatyvų. Visuomenės interesais, verslo ir politikų santykiais besidominčio apžvalgininko žvilgsnis į Lietuvos lošimų sektorių atveria viešojo intereso gynėjų silpnybių ir nuodėmių klodus, ko gero, daug margesnius, nei tyrinėjant kitas ypatingo valstybės dėmesio reikalaujančias sritis. Viena tokių Lietuvos politikų ydų, būdingų ne tik šių dienų valdantiesiems, bet ir anksčiau prie valstybės vairo stovėjusiems kairiesiems bei dešiniesiems, – nacionalines problemas spręsti legalų verslą apkraunant naujais mokesčiais ir prievolėmis, nors tuo metu pilkoji ar juodoji rinka tik įgyja konkurencinį pranašumą. Išraiškingiausių pavyzdžių galima rasti beviltiškai pralaimimoje kovoje su tabako gaminių kontrabanda. Analogija lošimų versle – nesutramdomos nelegalios lošimų svetainės internete. Metų metus internetiniai lošimai apskritai nebuvo reglamentuoti, dabar Lošimų priežiūros tarnyba bent jau gali kreiptis į teismą, kad būtų leista blokuoti prieigą prie nelegalių svetainių. Vienose šalyse lošimų prievaizdai turi daugiau įgaliojimų operatyviau reaguoti į neteisėtą veiklą, kitose bankai įpareigoti blokuoti pinigų perlaidas neteisėtam verslui.
Dar vienas pavojingas valdžių pomėgis – demonizuoti ištisas verslo sritis, išpūsti problemos mastą ir paviršutiniškais veiksmais pelnyti tautos gelbėtojų reputaciją.
Dar vienas pavojingas valdžių pomėgis – demonizuoti ištisas verslo sritis, išpūsti problemos mastą ir paviršutiniškais veiksmais pelnyti tautos gelbėtojų reputaciją. Ar ne taip mėginama kovoti su alkoholio vartojimu? Viešojoje erdvėje kartojami abejonių keliantys duomenys apie labiausiai pasaulyje prasigėrusią lietuvių tautą, siūloma matuoti žingsnius nuo švietimo iki viešojo maitinimo įstaigų, tarsi gerame restorane būtų mirtina nuodėmė kepsnį užgerti taure raudonojo vyno. Bet nesugebama sutramdyti įkaušusių viešosios tvarkos pažeidėjų visiems žinomose linksmybių vietose ar piktybiškai taisyklių nesilaikančių verteivų. Tokių pavyzdžių apstu, pakanka prisiminti tragišką Vilniaus „psichbario“ istoriją. Ar ne per dažnai Lietuvoje problemos sprendžiamos švaistantis kirviu, užuot pasinaudojus pincetu? Jei jau nusprendėme kopijuoti Norvegiją ir kitas Skandinavijos šalis, gal tai reikėtų daryti ne aklai pagriebiant vieną kitą idėją, bet iš esmės? Diegti aukštus etikos ir pagarbos mokesčių mokėtojams standartus politikams ir biurokratams, nedarant išimčių net merams. Pasidomėti net tik valstybinių alkoholio parduotuvių tinklu, bet ir vaikams bei suaugusiesiems sukurta sporto infrastruktūra. Pasekime Islandijos pavyzdžiu, kuri visuose atšiaurios šalies kampeliuose pristatė dengtų futbolo aikščių. Per brangu Lietuvai? Įkandama, jei išmoktume skandinaviško praktiškumo ir atsikratytume auksinių šaukštų sindromo viešuosiuose pirkimuose. Aikštynai Islandijoje primena didelius šiltnamius ar angarus, tad kainuoja gerokai pigiau nei, pavyzdžiui, tik per Kastyčio Kerbedžio koncertus pakankamai žiūrovų pritraukianti Panevėžio „Cido“ arena.
Gal iš tiesų pradėkime nuo tokių paprastų ir svetur išbandytų idėjų, užuot statę dar vienus valdovų rūmus ant Tauro kalno? Islandijos futbolo revoliucija netruko duoti rezultatų. Praėjusią vasarą Europos futbolo čempionate ši Šiaurės nykštukė namo išsiuntė Angliją, tačiau svarbiau tai, kad ten futbolą žaidžia ar bent žiūri visi. O kuo garsėja Lietuvos futbolas? Ne tik bulvių lauką primenančia veja pagrindiniame sostinės stadione, bet ir sutartomis rungtynėmis, aferistų machinacijomis lažybų kontorose. Gal iš tiesų tampame Šiaurės Korėja? Draudimų, bet ne sėkmės istorijų šalimi. Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius Išsamiai apie lošimų verslą Lietuvoje skaitykite naujausiame žurnalo IQ numeryje  
2017 03 06 15:20
Spausdinti