Pusė kadencijos. Du lyderiai: Karbauskis Seime ir Skvernelis Vyriausybėje. Aria dieną naktį. Tampo žaliąjį valstietiškos lyderystės rąstgalį. Gerai, kad dviese. Vienas seniai būtų patrūkęs. Pasidalijus po 50 proc., amortizuojant atatrankas per pusę, galima kentėti vardan aukštųjų idealų.
Iš šalies gali pasirodyti, jog naisietis Karbauskis ir laisvai samdomas premjeras daro viską, kad kituose Seimo rinkimuose valstiečiai neperkoptų 5 proc. barjero: nesikuklindami vis pamėgina paklibinti konstitucinę valstybės sąrangą, kėsinasi į nusistovėjusią visuomenės informavimo tvarką ir žodžio laisvę apskritai, tarsi kuo labiau erzinsi žurnalistus, tuo ramiau gyvensi.
Bereformuodami reformas sukėlė neregėtą sumaištį strateginėse sferose – alkoholio ir vaistų prekyboje. Žemės ūkyje smulkieji kaip buvo suvargę, taip ir toliau be prošvaisčių. Skaitai naujienas ir nebesupranti, kur čia neprofesionalus žurnalistų pokštas, o kur – profesionalų Vyriausybės sugalvota paikystė: visokie tunelio gale šviečiantys kaminų, spausdintuvų, kopijavimo aparatų, individualios veiklos – mokesčiai. Siūlau apmokestinti akinius ir kontaktinius lęšius – jei gamtos duota apžlibti, vadinasi, stiprindamas regėjimą gauni daugiau, nei tau priklauso, kitaip sakant, prisivagiliauji vaizdų.
Skaitai naujienas ir nebesupranti, kur čia neprofesionalus žurnalistų pokštas, o kur – profesionalų Vyriausybės sugalvota paikystė.
Žinoma, didžiausius kalnus daugumiečiams pavyko nuversti švietimo sistemoje: mokyklų valgykloms patikimi sveikuoliai surašė tokius genialius meniu – iš produktų, kurių 90 proc. vaikų nevalgo (nes jie vaikai) – tegu kala maironius ir pitagorus gurgiančiais pilvais; apie mokytojų etatinio apmokėjimo įvedimo sklandumus ir rezultatus viskas pedagogiškai išrėkta socialiniuose tinkluose. Galima pasidžiaugti už valerijonų ir panašių preparatų gamintojus ir tiekėjus – turėjo užsikalti gražaus pinigo. LEU pergalingai uždarytas. Be penkių minučių prestižinės profesijos bakalaurus ruošia visi kiti technikumai, o gal ir niekas. Kažkokius universitetus sujungė, bet ne tuos ir ne su tais. Tam kartui bus gerai, o po valstiečių – nors ir globalinis atšilimas. Į LEU rūmus mėginta suvaryti lietuvių kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos institutų mokslininkus, o tie nesusipratėliai priešinasi. Nenori iš savo šviesių institutų prestižinėse Vilniaus pakampėse keltis į niūrų rūmą priešais Seimą. Įtaria visokių negražių dalykų.
Prieš porą metų įkūrus Seime specialų komitetą Lietuvos kultūrai gelbėti ir tausoti rodėsi, kad kas jau kas, o menininkai pagaliau atkus. Nes ne bet kas prisėdo prie kultūrai kultivuoti skirto traktoriaus vairo. Atrodė – tuoj pakils menininkų socialinis statusas. Pradės skaitytis su jais kaip su žmonėmis. Kultūros ministerija nebebus podukros vietoje skirstant metinius biudžetus. Tačiau paprasto vaikino iš Naisių ir visų tų menininkų santykiai kažkaip nesusiklostė. Užuot daliję meduolius, ima sodininko žirkles ir nukerpa 15 proc. Nes ir taip kultūrininkai gyvena per gerai: visi tie teatrai, filharmonijos, muziejai, bibliotekos – miestų centruose, gražiausi pastatai. Baltarankiai tinginiai, susipaprastinkit.
Tarsi Lietuvos sociosferoje dūgztų per mažai įsiutusių ir jaučiančių svetimą gėdą minia – bac! – poros šimtų tūkstančių pakiša atskalūnams socdarbdemams iš dosniųjų saugumiečių. Plius pora Seimo vicepirmininkų etatų: kažkokiam pelėsiais ir kerpėm apaugusiam liberalui ir nuo atsarginių suoliuko pašokusiam Žemaitaičiui. Viskas vardan stabilumo, kad daugumiečiai jaustųsi aritmetiškai saugūs. O kol dauguma stabili, tol nėra reikalo įsiutusiai miniai aiškintis dėl labanorų sengirių plynųjų kirtimų – iškirs arba neiškirs. O kai neliks girių, neliks ir problemų. Pašūkaus keistuoliai, ir pasimirš. Blogi darbai nesumuojami.
Jei Skvernelio-Karbauskio daugumiečiai puoselėja viltis ne tik išlikti parlamentine partija po 2020-ųjų Seimo rinkimų, bet ir turėti savą žmogų rūmuose priešais Daukanto aikštę, koks jų planas? Negi tikimasi, kad fabrikiniai troliai per portalų komentarus užzombins visus amžinai neapsisprendusius? O gal konkurentus ir nedraugus mechaniniu būdu apipils srutomis? Nes įsiutinus visus kuriančius, mąstančius, laisvus – mokančius išgyventi be ponų malonės, galų gale – žaliuosius, koks socialinis politinis sluoksnis balsuos už jų kandidatus? Tie, kurie tiki, kad būtina visokeriopai susidraugauti su Kremliaus gangsteriais? Tie, kuriems susiformavęs refleksas suloti, kai išgirsta žodį „Landsbergis“? Tie, kuriems neoliberalizmas sukėlė skrandžio opą ir šiaip nepateisino teisėtų lūkesčių? Tie, kuriems žemė – plokščia, actas – garinimui, skiepai – su beždžionių DNR? Tie, kurie irgi lygiai taip pat darytų – tik nesicackintų su visokiais ačkarikais, jei gautų pavairuoti valstybę? Tie, kurie į du lyderius žiūri atlaidžiai – kaip į menko protelio Mikę Pūkuotuką ir naivųjį kolūkietį Knysliuką?
Atrodytų, neįmanoma. Deja, nelaimingų žmonių daug. Ir jie mielai pasiruošę savo nelaimingą lemtį dalytis su visais.
