Didžiausios (ir pelnytai!) rusofobijos laikais neretas saviškis ir dar dažniau svetimas pastebi lietuvių panašumus į tuos pačius viešai nekenčiamus rusus. Nuo degtinės gėrimo kiekio iki valdžios didžiūnų elgesio su savo laisvais žmonėmis taip ir netapusiais pavaldiniais – tai daugiau nei akivaizdu. Posovietinių socialinių kontrastų aštrumu, netikėjimo teisės viešpatyste ir teisėjų dorybėmis, begaline nemeile artimam ir svaigimu nuo galios valdyti bei žeminti kitus – tai daugiau ar mažiau reikšmingos palyginimo plotmės. Galima sėkmingai supanašėti su neapkenčiamu priešu, jei nelieka jėgų rimtesnėms politinėms rekolekcijoms.
Paimkim vieną rusams pagal apibrėžimą išskirtinai pritaikomą savybę. Tai yra ilgaamžis bizantiškas valstybės biurokratinio ir politinio elito sugebėjimas vienaip pudruoti šalies veidą ir vienokią šypseną nukreipti į išorinį pasaulį (ypač Vakarus), o savo nuskurdintų pavaldinių minioms laikyti atgręžtą griežtą šventojo diktatoriaus kaukę. Šimtametė tradicija tokia natūrali, kad dažnas išprusęs ir praturtėjęs rusas savo asmeniniame gyvenime tai nesusimąstydamas pakartoja. Plėši Rusijos mases su putiniškomis frazėmis lūpose, keiki Vakarus, kur jau pripirkta namų, gyvena šeimos, jaunimėlis studijuoja brangiuose universitetuose. Bet tai atskira tema.
Lietuvos užsienio politikoje (ypač formalioje reprezentacijoje) yra daug idealistinių formalybių, kurios nedaug bendro turi su namų tikrove.
Kokios mintys kyla stebint Lietuvos valstybės veidus? Fasadinis reprezentavimas su malonia šypsena į išorę ir nedaug su juo bendro turintis biurokratinis valdininkavimas gimtojoje žemėje laimingiems siekiantiems būti daugiau mažiau lietuviams. Lietuvos užsienio politikoje (ypač formalioje reprezentacijoje) yra daug idealistinių formalybių, kurios nedaug bendro turi su namų tikrove. Lyg koks liberalios demokratijos vertybių eksportas, valdiškai organizuotas šalyje, kurią kai kurie aštrialiežuviai kritikai vadina demokratija be demokratų. Greičiausiai tai sietina ne tik su ilgaamžės rusų viešpatystės Lietuvoje įtėkme. Gali būti, kad politinio korektiškumo vaidybos pramokę diletantai, užsisėdėję Seime, partijų elite ir biurokratijos viršūnėse pagal save spręsdami mano, kad lietuviai masiškai nepajėgūs suprasti sudėtingų iššūkių.
Santykiai su Izraelio valstybe ir litvakiškų sentimentų paieškų vajus, kuris atskamba nuo diplomatinio korpuso pusės, yra itin spalvinga plotmė. Pradedant prezidento Algirdo Brazausko vizitu prie Raudų sienos ir korektišku atsiprašymu už lietuvių saviems litvakams padarytas skriaudas Antrojo pasaulinio karo metais, ryškėjo sistemingo politinio dviveidiškumo bruožai. Skubu prisipažinti, kad, mano požiūriu, būtent pradedant prezidento mea culpa Lietuvos politika žydų pasaulyje ir Izraelio atžvilgiu buvo daugiau mažiau racionali ir sveikintina. Valstybės reprezentaciniuose judesiuose lietuvių ir Lietuvos žydų palikuonių visame pasaulyje vienybės paieškos yra padori ir naudinga laikysena. Net brangi ambasada Pietų Afrikos Respublikoje yra pagrįstas žingsnis.
Tačiau sudėtingas problemų mazgas susiraizgo atsisukus veidu į savo šalies piliečius. Turiu omeny nevienareikšmiškus skirtumus tarp to, ką (ypač užsienio politikoje) kultivuoja Lietuvos valdžia, ir to, ką mano ir jaučia Lietuvos lietuviai. Išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos vingrybės, kuriose formalus mūsų valdžios išradingumas ieškant argumentų, kodėl vienoms religinėms bendruomenėms teko su kaupu, o kitoms – trupiniai išimties tvarka, yra plati ir daug komentarų sulaukusi plotmė. Kiti reiškiniai kiek sudėtingesni. Tarkime, patogioje migloje skendi klausimas, kiek Lietuvos piliečių nuoširdžiai palaikė ir dabar palaiko korektišką prezidento atsiprašymą Izraelio tautos už lietuvių vaidmenį Holokausto baisybėse mūsų krašte?
Nevienareikšmiška ne tik atminties politika, kurią atsainiai įgyvendina besikeičiančios mūsų Vyriausybės masinio švietimo baruose. Daugelį metų su šviesia nuostaba atrandame pasaulinius mokslo ir meno herojus, gimusius žydiškuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vis iš naujo klausdami, kodėl tai neįsišaknija dabartinio lietuvio sąmonėje, kodėl nepraturtina ir nesustiprina mūsų tapatybės? Su pasauliui deklaruojamais heterogeniško lietuviškumo siekiais nedaug bendro turi oficialus vidaus vartojimo naratyvas. Lietuvių tapatybę konstruojančiuose tekstuose, programose ir vadovėliuose (pirmiausia lietuvių literatūros ir istorijos) daugiakalbė ir daugialypė litvakų kūrinija laikoma savotiškuose atminties getuose it kokios prievartinės išimtys, besiriejančios su etnonacionalistinėmis daugumos nuotaikomis.
Margaspalvis lietuvių pasaulis su žydiškai lietuviškos diasporos inkliuzais yra egzotiškas ir didelių supratimo pastangų reikalaujantis reiškinys. Nuo politinės išminties priklauso, kaip giliai įsišaknys ir kiek mus praturtins jo natūralizavimas. Kol kas rodosi, kad du Lietuvos valstybės veidai kalba skirtingomis kalbomis ir skirtingoms auditorijoms. Ar tai neišvengiama, galima tik spėlioti. Lygiai, kaip galima neprarasti vilties, kad viskas yra mūsų pačių valioje.
