Gyvename įdomiais, sumaišties kupinais laikais. Dar nesibaigė gyvai žmonių kartai nematyta sveikatos krizė – koronaviruso pandemija, o jau šiurpstame nuo karo Ukrainoje, atėmusio saugumo jausmą bent jau iš posovietinių šalių. Nuo Gruzijos ir Moldovos iki Baltijos valstybių ir Lenkijos.
Pridėkime nuo Antrojo pasaulinio karo nematytą milijonų karo pabėgėlių bangą, užplūdusią Ukrainos kaimynes. Susitelkusios visuomenės ją padėjo atlaikyti. Estafetę perima tarsi iš pasalų užpultos valstybės institucijos, kurios neturės teisės pavargti, kai abejingumo šešėlis perbėgs ir per pačių didžiausių entuziastų akis.
Šiais sudėtingais laikais iškilo valstybės ir jos institucijų vaidmuo. Ne tik autokratinėse šalyse, kur valstybė ir taip dominuoja, bet ir liberaliose demokratijose, kur paprastai pasikliaujama laisvosios rinkos dėsniais ir privačia iniciatyva.
Tai galima paaiškinti. Kritinėmis situacijomis piliečiai tikisi pareigūnų ir politinių vadovų lyderystės, pagaliau tam ir mokame mokesčius, kad būtume apsaugoti ir apginti, kad būtų panaudoti sukaupti ištekliai ir kompetencijos.
Valstybė – pirmiausia kaip politiniai vadovai ir biurokratijos elitas – išplėtė savo galias ir įtaką. Ne tik nepaprastosios padėties metu priimtais įstatymais ir nutarimais, bet ir neformalią. Visuomenė leido peržengti tam tikras įprastais laikais neliečiamas ribas. Žiniasklaida pernelyg dažnai veržėsi į šių karų fronto linijas, užuot buvusi akyla stebėtoja ir kritikė. Pažvelgus į praėjusių dvejų metų retrospektyvą tenka pripažinti, kad atsirado itin daug visažinių ekspertų, kad pernelyg dažnai buvo negirdimi (ar tildomi) kitokie požiūriai. Puiki terpė radikalizuotis ir marginalizuotis.
Pamatysime 100 proc. valstybės koncentratą. Didelę Šiaurės Korėją. Naują degradacijos etaloną.
Pavyzdžių galima prisiminti nemažai. Lietuva buvo tarp tų valstybių, kuriose itin ilgai buvo uždarytos mokyklos. Žinoma, tam tikrais nuotolinio mokymo ir darbo pranašumais bus galima naudotis ir ateityje. Tačiau klausimas, kodėl vaikai taip ilgai buvo atskirti nuo normalios švietimo sistemos, prašosi atsakymų.
Abejonių kėlė draudimai judėti tarp savivaldybių, sprendimai dažnai buvo priimami pasikliaujant ekspertų ir valdininkų nuomone, politikų baime ar interesais. Pirmieji pandemijos suvaržymai paskelbti, kai Lietuvoje fiksuota vos keletas COVID-19 atvejų. Vėliau, artėjant rinkimams, Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė ilgai delsė, nors virusas jau siautėjo. Šios Vyriausybės sprendimas pandemijos pabaigoje renginių dalyviams užmaukšlinti respiratorius, nors prieš tai visiems, visur ir visada pakako kaukių (iš pradžių net savadarbių), piršo dviprasmiškas mintis. Gal tikrai kas nors sandėliuose prikaupė per daug respiratorių? Jei tai tik retorinis smulkmeniškas klausimas, jis sėja abejones daugeliu per pandemiją priimtų sprendimų.
Valstybė stipriai įsikišo ir į ekonominę veiklą – per pandemiją dosniai dalijo kompensacijas verslams, atidėjo mokesčius. Daugeliu atvejų tai išmintingi sprendimai, padėję išsaugoti verslus ir darbo vietas, kuriems riziką kėlė pati valstybė, nusprendusi griežtais ribojimais kovoti su pandemija. Aprimus aistroms tai galėtų būti įdomi diskusijos tema. Kiek kainavo nepasitikėjimas piliečiais, su pandemija kovojant draudimais, uždarymais, o ne rekomendacijomis?
Tam tikrą tokių veiksmų kainą galima įvertinti. Dviženklė infliacija Lietuvoje yra kovos su pandemijos suvaržymais, kai rekordiškai išaugo įmonių ir žmonių indėliai bankuose, rezultatas. Nieko blogo, kad kai kurie tapo turtingesni. Tačiau politikų noras, o pirmuoju smuiku čia imasi griežti prezidentas Gitanas Nausėda, gelbėti žmones nuo infliacijos kompensacijomis ir PVM lengvatomis yra ir populistinis, ir kenksmingas. Padėti reikia tikrai kenčiantiems, bet nevalia infliacijos gaisro gesinti benzinu. Ir tikėtis, kad geradarius liepsnos tik gražiai apšvies, bet jų nenudegins.
Visai šalia mūsų galime stebėti įdomų eksperimentą, kai nuožmiai į pakraštį stumiama žodžio laisvė, visuomenės iniciatyva, savarankiškas verslas, laisvoji rinka. Kai keikiama globalizacija, iškeliamas nacionalizmas ir garbinama tvirta valstybės ranka. Sunku surasti kitą šalį, iššvaisčiusią tiek potencialo ir žmogiškojo kapitalo, kaip Rusija. Sutelkusi galias ir išteklius politinio elito rankose ji apgaubė visuomenę valstybės rūpesčiu – iš pradžių jis daugelį šildo, bet dabar jau smaugia ir dusina.
Rusijos eksperimentas šiuo metu tampa dar įdomesnis. Dėl sankcijų iškritusi iš pasaulinės prekybos sistemos ir bendradarbiavimo visose kitose srityse ji maksimaliai suverš valstybės gniaužtus ir išspaus paskutinius visuomenės bei individų laisvės likučius. Pamatysime 100 proc. valstybės koncentratą. Didelę Šiaurės Korėją. Naują degradacijos etaloną. Prisiminkime tai, kai sunkiomis akimirkomis norėsis valstybės, politikų ir biurokratijos globos bei rūpesčio. Kai imsime ilgėtis tvirtesnės rankos.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
