Esu gražioje sodyboje miesto pakrašty. Čia nuo neatmenamų (t. y. totalitarinių) laikų yra poezijos skaitymų tradicija. O ši, kaip dera, susijusi su vieta ir konkrečia asmenybe. Aplinka, kaip dera, graži, išpuoselėta, ir tai pirmiausia reiškia, kad visos nuorodos į vulgarumą kruopščiai pašalintos arba užslėptos.
Totalitarinės sistemos visuomet bodisi vulgarumo. Stačiai jo bijo. Taip gali būti dėl to, kad vulgarumas visada arti kūno. Šis juk sunkiai apgaunamas: kūnui šalta, jis alkanas, jam šlykštu. Todėl kūnas totalitarinėje sistemoje yra paneigtas, užkištas į kampą ir paskelbtas nepadoriu. Ten, kur jis pareiškia savo teises, totalitarizmas turi problemų. Politika ir šiaip visada linkusi engti kūną, nes jį sunkiausia valdyti. Iš čia, beje, krikščionybės susirūpinimas seksualumu. Iš čia celibatas. Nes kūno užstatas – įspūdingesnis už bet kokį intelektinį užstatą.
Nes kūnas beveik nemeluoja.
Kūnas yra ne tik žmogaus kojos, rankos ar išangė. Kūnas yra visa apčiuopiama tikrovė. Kūnas yra automobilis ir kviečių laukas. Kūnas yra bet kas materialaus. Vargu ar reikia įrodymų tezei, kad materialią tikrovę sunkiau simuliuoti už intelekto konstruktus. Kūnas yra daiktinis įrodymas. Iš čia sovietijos poreikis kurti įspūdingus statinius, nes reikia žūtbūt įsteigti kūną. Sukurti dirbtinį kūną, nes natūralusis paneigtas, nes jo realybė netinka sovietijai ar bet kokiam totalitarizmui. Tad, tarp kitko, propaganda yra pirmiausia tikro daikto, sakytume – kūno, simuliavimas. Propaganda turi materializuoti tokį naratyvą, kuris užpildytų mūsų jusles. Propagandos raison d’etre yra siekis tapti kūnu. Įsikūnijimo svajonė.
Autoritarinės sistemos pranašumą lengva įsteigti ten, kur nereikia parodyti kūno. Kur viskas atskleidžiama tik per intelektą. Per teorinius konstruktus. Ir tada imama kalbėti apie dvasingumą. Kaip kūno priešybę. Kaip didingą menkaverčio kūno niekintoją.
Dvasingumas paverčiamas universaliu rimbu, nes jis oi kaip toli nuo kūno: jo negalima pačiupinėti, negalima suvalgyti, jį sunku parduoti, dar sunkiau nusipirkti, jis kuriamas pakeliui, jis mainosi tarsi saulės kliošas vėjyje, jo negali aiškiai įvertinti, jį labai sunku kritikuoti.
Už dvasingumo nugaros pastačius galios patrankas, jis tampa tobulu argumentu, mat paslepia pačias patrankas, nes juk nepadoru abejoti dvasingumu.
Totalitarinės sistemos tebemėgsta kalbėti apie dvasingumą.
Šičia turėčiau padaryti išlygą dėl tikrojo ir netikrojo dvasingumo, bet… nenoriu. Nes nežinau, kuris dvasingumas laikytinas tikru, o kuris tėra politinė priemonė. Man apskritai atrodo, kad vos ištartas pats žodis „dvasingumas“ jau savaime tampa galios įrankiu.
Gi tasai dvasingumas, apie kurį tylima, kuris tik nujaučiamas, kurį pagal menkas išgales vis bandau sau puoselėti, yra geras tik tol, kol neįvardytas, o idealus apskritai, manding, tik tada, kai net nesuvokiamas kaip toks, nes jame beveik privalo būti dalelė tyro, arba jei norime – švento, naivumo.
Grįžkime prie sistemų. Įdomiausia, kad apie „dvasingumą“ nekalba kaip tik liberalusis kapitalizmas. Suprantama, liberalieji laikomi to „tikro“ dvasingumo naikintojais, statančiais prabangius rūmus kūno poreikiams, todėl renkasi patylėti. Neidealizuoju šių pažiūrų, nes nemėgstu agresyvaus darvinizmo ir manau, kad žmogus privalo skirtis nuo gyvulio kaip tik tuo, kad rūpinasi silpnesniais gentainiais net kenkdamas sau. Liberaliojo kapitalizmo kraštutinės apraiškos man atgrasios.
Apie dvasingumą kabutėse ar be kabučių darvinistai nekalba, ir tai daro jiems garbę. Bet jie aiškiai deklaruoja savo ryšį su kūnu, dirba apčiuopiamos tikrovės srityje ir, tiesą sakant, padeda mums maitintis, apsirengti, gauti laisvalaikio. Visi minėti dalykai sudaro geresnes sąlygas reikštis dvasinei veiklai ir todėl tokios veiklos būtų gerai neatiduoti totalitarinėms sistemoms, kurios būna įvairesnės, nei mums kartais atrodo.
Vos prabilus apie totalitarizmą kyla aliuzijų į Baltarusiją arba Šiaurės Korėją, t. y. visuomenines santvarkas. Tačiau pamirštama, kad tokios santvarkos sukuria idėjai ištikimą asmenybės tipą, sėkmingai gyvuojantį sistemoms žlugus. Šis tipas žygiuoja Maskvos arba net, tarkime, Pekino gatvėmis, su Stalino portretu ir yra visada pasiruošęs, jeigu ką, lojaliai dalyvauti naujame vienos tiesos projekte. Jeigu ne šis asmenybės tipas, totalitarinės sistemos ir gyvuotų trumpiau.
Ir tai dar ne viskas. Jeigu totalitarą su Stalino ar Mao portretu pažinti lengva, štai jums atmaina – dvasingumo puoselėtojas kultūrininkas. Tokį gali sutikti kai kuriuose sustingusio laiko festivaliuose arba mistinių kultūros dienų šventimuose. Galiausiai prastos poezijos skaitymas sodyboje miesto pakraštyje metai iš metų nieko nekeičiant ir neįsileidžiant jokių naujų idėjų atrodo kaip tobulas totalitarinis veiksmas. Šio veiksmo dalyviai labai mėgsta pakalbėti apie dvasingumą ir bodisi viskuo, kas vulgaru.
Jeigu jiems leistum, jie padarytų tvarką.
