Visa apimantis karas Ukrainoje žengia į trečius metus: tūkstančiai mirčių, dar daugiau suluošintų gyvenimų, milijardiniai ekonominiai nuostoliai. Ir tai taikoma ne tik agresiją drąsiai atremiančiai Ukrainai, bet ir agresorei Rusijai, kuri, nepaisant vilčių, visiškai nenori baigti karo ir neprieštarauja, kad toliau vadovautų tie, kurie tą karą pradėjo.
Po 2022 m. vasario 24 d. daugelis vakariečių mušėsi sau į krūtinę pripažindami, kad Baltijos ir Rytų Europos šalys buvo teisios dėl augančio Rusijos agresyvaus revanšizmo. Kartu radosi naujų, be kita ko, seniai į užsienį pabėgusios rusų opozicijos stimuliuojamų, iliuzijų. Visų pirma, kad tai „Putino karas“, o Rusijos žmonės nenori kariauti ir jam nepritaria.
Būtent tai lėmė aktyvų lietuvių įsitraukimą į „Paskambink Rusijai“ kampaniją, kad televizoriaus užzombinti eiliniai rusai sužinotų tiesą ir išeitų į gatves. Bet niekam tos tiesos nereikėjo, o Kremliaus propaganda apie nenugalimą Rusiją yra daug arčiau širdies eiliniam „taiką mylinčiam“ rusui nei pasakojimai apie jo armijos nusikaltimus.
Taip, buvo keletas protesto savaičių, keliasdešimt tūkstančių iš daugiau nei 140 mln. Rusijos gyventojų išėjo į gatves. Bet viskas baigėsi tuo, kad dauguma nesutinkančių išsibėgiojo iš Rusijos kartu su tais, kurie gal ir palaiko „specialiąją operaciją“, bet patys nenori tapti jos patrankų mėsa.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Sąvoka „Putino karas“ suteikė vilčių, kad Rusijos elitas gali nuversti Vladimirą Putiną, nes, pasak vakarietiškos logikos, karas verslui nėra naudingas. Išties dėl Vakarų sankcijų rusų oligarchai patyrė milžiniškų nuostolių, tačiau jokio skilimo ir tuo labiau maišto prieš V. Putiną neįvyko. Atvirkščiai, karas kai kuriems suteikė ypač gerą galimybę pasipelnyti tiek iš valstybinių užsakymų, tiek iš sankcijų apėjimo, tiek perimant pasitraukusių Vakarų bendrovių turtą bei rinkas. Be kelių pabėgusių į užsienį oligarchų ir dar kelių paslaptingų mirčių, kurias galima priskirti santykių aiškinimuisi per karo suirutę, neteko girdėti nei apie aukšto lygio diplomatų, valdininkų ar kariškių perbėgimą į Vakarus.
Karas nesukūrė lyderio, politinės alternatyvos V. Putino režimui. Priešingai, karas tik sustiprino Rusijos elito proputinišką retoriką ir pavertė Rusijos politinę sceną konkursu, kas baisiau pagrasins Vakarams, kas pateiks kvailesnį, bet karo ideologiją atitinkantį pasiūlymą.
Sankcijos sudavė smūgį Rusijos ekonomikai, bet ji netapo Šiaurės Korėja. Didieji miestai parduotuvių lentynose nemato karo, o provincija per šimtmečius priprato gyventi nepritekliuje, bet kartu su karstais ateinantys pinigai tapo net gerėjančio gyvenimo iliuzija.
Dveji metai karo niekaip neišjudino V. Putino daugiau kaip du dešimtmečius kurtos ir per visus socialinius sluoksnius bei regionus įsitvirtinusios korupcinės-mafijinės sistemos, pridengtos šovinistine-revanšistine didžiaruZZijos ideologija.
Dar viena viltis sieta su Rusijos kariškiais. Prisiminti ir 1917-ieji, kai dėl vadovybės nemokšiškumo, korupcijos ir motyvacijos nebuvimo kariai paprasčiausiai pasitraukė iš fronto, ir 1989-ieji, kai dėl grįžtančių cinkuotų karstų užbaigtas Afganistano karas.
Ir vėlgi karstų iš Ukrainos yra bent 20 kartų daugiau nei iš Afganistano, armijoje tokia pati korupcija, žmogaus gyvybė nevertinama ir motyvacijos nėra, tačiau Rusijos frontas nesubyrėjo, maištas neįvyko. Net Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ samdiniams 2023 m. birželį užėmus armijos štabą, vadovaujantį Rusijos karinėms operacijoms Ukrainoje, karo veiksmai buvo tęsiami. Pats maištas, žinoma, buvo netikėtas, bet nesukėlė tolesnių rezonansinių įvykių, veikiausiai tai ir nebuvo jo tikslas.
Taip, viešumoje vis daugėja mobilizuotųjų žmonų, motinų ir seserų nepasitenkinimo pareiškimų, o ir patys fronte atsidūrę būsimi „mogilizuotieji“ (rus. mogila – kapas) siunčia vaizdo įrašus, kuriuose piktinasi, kad juos laiko tik patrankų mėsa, tačiau šiose žinutėse nėra kalbos apie maištą ar karo nutraukimą.
Nuomonių apklausos Rusijoje – prieštaringas reikalas, bet naujausia tik patvirtina nuotaikas, kurias galima nuspėti: 74 proc. palaiko Rusijos armijos veiksmus Ukrainoje ir 66 proc. mano, kad karas vyksta Rusijai sėkminga linkme; 57 proc. norėtų taikos derybų, bet dauguma jų teigia, kad tik pagal Maskvos sąlygas. Ir uogytė – 78 proc. nori, kad V. Putinas liktų prezidentu.
Visa tai rodo, kad dveji metai karo niekaip neišjudino V. Putino daugiau kaip du dešimtmečius kurtos ir per visus socialinius sluoksnius bei regionus įsitvirtinusios korupcinės-mafijinės sistemos, pridengtos šovinistine-revanšistine didžiaruZZijos ideologija. Vakarietiška logika ir racionalumas analizuojant Rusiją neveikia.
Nėra abejonių, kad 2024 m. kovą V. Putinas bus išrinktas dar vienai kadencijai. Žinoma, kiekvieno kaimo rinkimų komisija varžysis, kaip prirašyti daugiau balsų V. Putinui, tačiau net ir be to jis galėtų ramiai laimėti pirmajame ture.
Esminis klausimas, kas po to? Kokių dar pamokų pateiks Rusija ir kiek tai kainuos?
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
BEREKLAMOS: