Lietuvių pajamos toliau dviženkliais tempais vejasi ES vidurkį. Tai lemia spartus ekonomikos atsigavimas, išaugusi darbo paklausa ir struktūriniai darbo paklausos ir pasiūlos neatitikimai, keliamos algos viešajame sektoriuje ir didesnės mėnesinės minimalios algos poveikis visai atlyginimų vertikalei.
Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis „ant popieriaus“ per šių metų antrąjį ketvirtį išaugo 3,2 proc. ir siekė 1566 eurus. Atlyginimai sinchroniškai kilo tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje, į rankas jų atstovai atitinkamai gavo vidutiniškai 1052 ir 969 eurus. Per metus vidutinis darbo užmokestis „ant popieriaus“ išaugo 12 proc. Privačiame sektoriuje jis šoktelėjo net 13 proc., viešajame – 10 proc.
Dalį atlyginimų augimo apkramto paspartėjusi infliacija. Pastaraisiais metais lindėjusi ekonominio gyvenimo užkulisiuose, šiemet infliacija vėl įkyriai primena apie save. Dėl prekių ir žaliavų stygiaus, sutrūkinėjusių transportavimo grandinių ir stringančios gamybos, visame pasaulyje stebimas gerokai spartesnis kainų augimas. Sparčiau kylant prekių ir paslaugų kainoms, realus darbo užmokestis augo šiek tiek vangiau, t. y. 8,3 proc. per metus. Ketvirtinį atlyginimų prieaugį infliacija apkramtė iki 0,7 proc.
Vertinant vidurkius, lyg ir nėra ko nerimauti. Kol prekių ir paslaugų kainų didėjimas nelenkia vidutinio atlyginimo augimo tempų, gyventojų perkamoji galia kyla, o infliacija nukanda tik dalį algų prieaugio.
Vis dėlto, ekonomikos plėtra Lietuvoje nėra tolygi. Pajamos ir jų augimo tempai, vertinant skirtingais sektoriniais, socialiniais ar regioniniais pjūviais, stipriai skiriasi. Tuo tarpu, infliacija gyventojus veikia visus ir tolygiau. Sparčiau brangstant ne tik paslaugoms, bet ir prekėms ar energijos nešėjams, jos sunku išvengti.
Grįžta rizika įsukti infliacijos – atlyginimų augimo karuselę. Priešingai nei kitose brandesnėse ES šalyse, Lietuvoje ir jos kaimynėse kainų spurtą lemia ne tik išoriniai veiksniai, ar po pandemijos atsigavęs vidaus vartojimas, bet ir sparčiai augantys atlyginimai.
Paslaugų segmente šią tendenciją matome jau kurį laiką. Paslaugų kainodaroje darbo sąnaudos sudaro itin reikšmingą dalį, tad atlyginimų augimas paslaugų sektoriuje jau kurį laiką kursto jų brangimą. Nuo 2017 m. vidurio paslaugų kainų metinis augimas Lietuvoje nebuvo nukritęs žemiau 3,5 proc., tačiau nebrangstančios, ar net pingančios prekės neleido vidutinei infliacijai įsibėgėti. Tačiau šiuo įtemptu metu, kuomet brangsta viskas – žaliavos, detalės, įranga ir darbas, produkcijos kainas priversti didinti ir gamintojai.
Taigi, toks kainų-atlyginimų augimas įgauna vadinamosios infliacijos spiralės požymių. Susidaro užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai. Jei infliacija Lietuvoje užsibus, gali būti sudėtinga šią karuselę sustabdyti.
Kylantys atlyginimai – ne tik laimėjimas, bet ir grėsmė Lietuvos konkurencingumui. Lietuva – maža itin atvira ekonomika, tad mūsų eksportuotojų galimybės sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose stipriai priklauso nuo to, kaip našiai ir efektyviai sugebame pagaminti prekes. Jei darbo našumas valstybėje auga greičiau nei kyla atlyginimai, tai reiškia, kad šaliai sukurti tą patį produkto vienetą pavyksta vis pigiau. Tai atveria galimybes iš jo daugiau uždirbti, o makro lygiu dėl to tarptautinėje rinkoje didėja šalies konkurencingumas.
Problema ta, kad grubiai nuo 2013 m. darbo našumas Lietuvoje auga gerokai lėčiau nei atlyginimai. Mūsų sukuriamų prekių ir paslaugų pagaminimas brangsta ir dėl to Lietuva tampa vis mažiau konkurencinga, palyginti su kitomis šalimis. Dėl šios priežasties ilgainiui tam tikroms tradicinėms šakoms gali tapti vis sunkiau realizuoti savo prekes ir paslaugas užsienio rinkose. Pradėjus strigti eksportui, tokiai mažai atvirai ekonomikai kaip Lietuva augti taptų labai sudėtinga.
Išaugusi infliacija – stiprus argumentas derybose dėl didesnio atlyginimo. Juo jau naudojamasi svarstant mėnesinės minimalios algos kėlimą. Neliks šis koziris rankovėje ir rengiant ateinančių metų valdžios sektoriaus biudžetą ir diskutuojant apie viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, ar pensijų didinimą. Visgi, šių dydžių didinimas gali šliukštelėti dar žibalo į būsimą infliaciją tiek per tiesiogiai išaugusius darbo kaštus, tiek per didesnį vartojimą.
Taigi, ekonominės politikos formuotojų laukia itin sudėtingas ruduo, nes teks išlaviruoti tarp rizikų dar labiau įkaitinti ekonomiką ir pastangų apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grandis. Juk paūmėjusi infliacija skaudžiausia sunkiausiai besiverčiantiems visuomenės sluoksniams.
Indrė Genytė-Pikčienė yra „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė
