Asmeninis archyvasRugpjūtis daugeliui yra atostogų metas. Malonus laikas, kai galima pailsėti, atgauti jėgas ateities planams įgyvendinti. Vienas poilsio būdų – aplankyti įvairias pasaulio šalis. Tačiau keliaujant galima susidurti su įvairiais keistais ir kartu įdomiais mokesčiais, rinkliavomis.
Dvelkiant vasariškam vėjui lauke, apžvelkime kai kuriuos įdomesnius pavydžius, apie kuriuos teko išgirsti įvairių kelionių metu. Vieni mokesčiai buvo taikomi seniau, kiti egzistuoja iki dabar. Taigi leiskimės į egzotiškų mokesčių kelionę.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Jau senovės graikų filosofas Platonas tvirtino: „Reikia vesti nuo 30 iki 35 metų...“ Tad senovės Graikijoje buvo įvestas viengungio mokestis: jeigu vyras nevesdavo iki 35-erių, už bausmę kasmet turėdavo sumokėti tam tikrą sumą. Viduramžiais šis mokestis buvo sutinkamas ir kai kuriose Vakarų valstybėse. Literatūroje nurodoma, kad tokiu mokesčiu „pamokomi jo mokėtojai, kad negalvotų, jog viengungiškas gyvenimas yra lengvesnis ir labiau apsimokantis“.
Keliaukime į Azijos pietus: čia ne tik sutinkami tokie įdomūs mokesčiai, kaip papildomas mokestis už tam tikrų rūšių prieskonius ar šilko gaminius, bet ir kai kuriose Pietų Azijos salose iki dabar galioja šešėlio nuo saulės mokestis. Jei lankysitės šalia paplūdimių įsikūrusiose kavinėse, baruose, poilsio vietose, kai kur teks mokėti šešėlio nuo saulės mokestį, kuris renkamas iš poilsiautojų ir mokamas kavinių savininkams (jie perveda pinigus salas prižiūrinčioms savivaldoms). Mokestis skaičiuojamas už kvadratinius metrus, kuriuos dengia skėčiai ar kiti uždangalai nuo saulės.
Keliaukime į JAV. Nuo 2005 m. Arkanzase įvestas tatuiruotės mokestis: norintieji pasidaryti tatuiruotę ar įsiverti į nosį ar bambą auskarą turi mokėti papildomą 6 proc. mokestį. Tokiu būdu siekiama surinkti papildomų pajamų į biudžetą.
Šešėlio mokestis skaičiuojamas už kvadratinius metrus, kuriuos dengia skėčiai ar kiti uždangalai nuo saulės.
Grįžkime į Europą. Kaip ir daugelį šalių, Rumuniją paveikė 2008 m. pasaulinė krizė, todėl buvo ieškoma naujų pajamų šaltinių, kurie padidintų biudžeto pajamas. Rumunijos vyriausybė surado naują iki šiol mokesčių nemokėjusią profesiją – raganavimą. Buvo įvestas raganavimo mokestis, kuris mokamas už įvairias paslaugas, pavyzdžiui, būrimą Taro kortomis, įvairių „pranašų“ konsultacijas, prognozes apie gyvenimo ateitį ir pan. Šis mokestis apima gana plačią sąvoką „raganavimas“, kuri gali būti suprantama kaip plati netradicinę mediciną apimanti veikla, kai žmonės konsultuojami įvairiais filosofiniais, gyvenimo, dvasiniais klausimais. Kaip minėta, šio mokesčio tikslas buvo tiesiog gauti papildomų pajamų į biudžetą, todėl stengtasi apimti kuo platesnį visuomenės ratą. Tad atvykusiems į Rumuniją ir išbandžiusiems šias paslaugas teks sumokėti papildomą ragavimo mokestį, kuris sumokamas paslaugą teikiančiam asmeniui, turinčiam pareigą šį mokestį pervesti į biudžetą.
Toliau keliaukime į Europos vakarus – Didžiąją Britaniją. Jau XVII a. Anglijos karaliui Jokūbui I šovė mintis apmokestinti kortas, kurios, kaip buvo manoma, propagavo ydingą elgesį, nes skatino azartinius lošimus. Tad buvo įvestas savotiškas nuodėmės mokestis. Sumokėjus šį mokestį, ant pikų tūzo buvo uždedamas oficialus antspaudas. Literatūroje sutinkama pasakojimų, kad vienas apsukrus kortų gamintojas sugalvojo paprasčiausiai apsieiti be pikų tūzo kortų malkoje. Pikų tūzai buvo pardavinėjami atskirai. Tokį veiksmą jau būtų galima vadinti tuomete mokesčių vengimo schema. Tokiais atvejais mokesčių administratorius taiko turinio viršenybės prieš formą principą, atkuria tikrąsias aplinkybes ir apmokestina tokias situacijas taip, tarsi tų mokesčio vengimą sukeliančių aplinkybių nebūtų. Beje, XVII a. Anglijos istorijoje pikų tūzų gudrybė irgi nepadėjo – Anglijos teisėjai greitai suprato tokį elgesį. 1805 m. už šį savo nusikaltimą minėtas kortų gamintojas buvo nuteistas myriop – tai buvo pamoka potencialiems mokesčių vengėjams.
XVIII a. Didžiojoje Britanijoje mados viršūnė buvo namuose sienas klijuoti tapetais. Todėl buvo įvestas tapetų mokestis. Dalis visuomenės vengė šio mokesčio, tad klijuodavo sienas paprastu popieriumi ir jį išpiešdavo įvairiausiais raštais. Tačiau jeigu pareigūnai aptikdavo tokius atvejus, tapetų mokestį vis tiek apskaičiuodavo ir dar skirdavo baudas. Būstuose būdavo galima aptikti gražiausių, įvairiaspalvių tapetų, už kuriuos būdavo mokami atitinkami mokesčiai, nemenkai papildantys šalies biudžetą. Netgi ir šiuo metu sutinkama pavyzdžių, kai turistams nuomojantis tam tikrą būstą tenka sumokėti brangiau, nes į nuomos kainą įtraukiamas ir mokestis, mokėtas už kadaise išklijuotus tapetus.
Dr. Martynas Endrijaitis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas
